Saulės Dėmė

Kažkaip labai juokinga tarpais čia sugrįžti, pamatyti, kad atsirado naujų žmonių ir nuklyst į baisią anxiety dėl to, kad odievai, o jei kas nors skaito, ką čia rašiau kažkada. Dievai. Baisu net atsiverst tuos savo kūrinius, kai didelė jų dalis pradėti keturiolikmetės galvoj ir dabar norisi tik užsidengti akis ir apsimest, kad to niekada nebuvo.
          Bet trint, kad niekas neskaitytų, nematytų ir nesvarstytų, kaip man su galva negerai, irgi nesinori. Kažkaip keistai įdomi mintis, kad gali pamatyti, kaip pasikeitei ir pasidalinti tuo su kitais. Net jei siaubingai gėda.

Hi guyyys, turiu klausimėlį.
          Jei padaryčiau kažką panašaus į konkursą, ne visai konkursą, tiesiog tokį dalykėlį, kur primėtyčiau visokių temų, sakinukų ar panašių dalykėlių, pagal kuriuos reikėtų parašyt... na, sakykim, rašinėlį, istorija dėl trumpos apimties nevadinčiau, būtų kas nors, kas norėtų tai daryti?

Supernatural! *fangirling*

Žinot, prieš kurį laiką gavau čia pakritikuot istoriją ir prisiminiau, kaip man patikdavo komentuot jas senais laikais. Taip patikdavo, kad net @nostalgija , pasirodo, kane įsivaizdavo kaip kritikę. Juokinga.
          Bet ir visai pasiilgau tų laikų

Tas jausmas, kai supratau, kad anketoj nebėra nė vieno gero mano darbo. Visi arba draftuose, arba rašomi word'e. Nu ir kaip man tai paskubint xdd

Liuciferisassssss :))))))

Sveiki, žmogai,
          Šiandien daug wattpaderių bus knygų mugėėėj. Jei norėsit susitikt - visad laukiami ir prašom parašyyt ♡
          Širdelės, iki xx

Sad muzikėlė.
          Žinot, turiu bjaurų įprotį viską daryt worde. Ne draive, wp ar dar kur, o va senam geram worde. Nu ir *įsijungia čia mano primirštas akcentas* turėjo aišku taip nutikt, kad somehow istorija, prie kurios dirbau nuo liepos ir dėl kurios literally galėjau sielą parduot, padarė dingau (((((: Čia jau Mocarto Requiem reikėtų, kokiam aš liūdesėly. Net žmogaus biologijos egzaminas kažkaip meh atrodo prieš šitai

Klausimėlis *klausimėlio muzikėlė*
          Žinot, manau, visi turim kokių senų istorijų, kurias pradėjom, būdami dar šiek tiek kvaileliai. Tos istorijos tokios banalokos ir taip toliau, bet na, jos pirmosios.
          Tai jo, pas mane tebėra tokia. Ir aš ją teberašau. Kodėl? Todėl, kad joje labai matosi, kaip augau kaip kūrėja. Tai tikriausiai ir branginu.
          Tik įdomu, kaip manot, geriau jas slėpt ar leisti žmonėms matyti, kaip augi?

Aš nežinau, ar kada nors minėjau, bet aš dabar Vilniuj. Like, na žinot. Jei kas kada nors norės susitikt, aš būnu ten. Ir mėgstu susitikinėt