Šiandien jaučiuosi labai protinga, nes viskas apie ką tik pagalvoju iš tikrųjų turi reikšmę, o mano mintys nesusiveda į tiesiog „Galų gale niekas nėra bjauru. Ir niekas nėra gražu. Ir niekas nėra niekaip. Ir niekas niekada nebuvo ir nebus svarbu“. Žodžiu idėjos kylančios man šiuo metu turi tikras ir apčiuopiamas vagas ir gal tokia išvada, kaip, kad „viskas, jei būtų didesnis, nei esam įpratę matyti gąsdintų“ neskamba taip brandžiai, kaip kad „būtis turbūt neegzistuoja/neturi prasmės ir mes negalime įrodyti priešingai“, bet tai bent jau tikros, pritaikomos mintys ir jaučiuosi staiga per pakopą šoktelėjusi į tą pusę, kuri yra geroji.
Ačiū. Tikiuosi suprasite.