@NovaLehal
Netektys, prisiminimai, laikinos džiaugsmo akimirkos. Tai žingsnis link siaubūno išlaisvinimo, kuris nerimsta mano mintyse. Dabar tas siaubūnas aštrina nagus, plačiai nusišypso ir lenda į šviesą siekdamas garsiai prabilti. Sugrįžimas su naująja istorija netrukus. Tad laukite naujienų ir to ką esu paruošusi žmogeliukams, kurie vis dar nekantriai laukia mano kūrybos.
Sveiki visi. Kaip jums prasidėjo ši savaitė? Man gana keistai, bet su keliomis mintimis galvoje, sugalvojau, jog atgaivinsiu senas istorijas. Tad klausimas, kokią norėtumėt istoriją vėl išvysti ir ar bent kurią nors prisimenat
Ar mėgsti skaityti kitų istorijas?
Kurti naujus darbus ar tiesiog sėdėti užstrigus senose istorijose? Štai kur klausimas kankinantis mane jau kurį laiką. Artimiausiomis dienomis, jeigu neiškils techninių nesklandumų manau atgimsiu su naujuoju kūriniu. Šiokia tokia netaisyta ištrauka iš jo...
Kraujo troškimas užvaldo kiekvieną iš mūsų ir kartais su šiuo nepaaiškinamu jausmu būna sunku kovoti. Jaučiu tai dabar. Tą nenumaldomą alkį, troškimą susmeigti savo aštrius dantis į šiltą žmogaus kūną ir pajausti saldaus it medus kraujo skonį burnoje. Tokie troškimai mane baugina, bet vieną dieną per metus aš nebe suvaldau savęs ir pasiduodu tam. Leidžiu manyje tyliai miegančiam monstrui išsilaisvinti, bet patys žiauriausi mano poelgiai lieka užmarštyje. Tik krauju suteptos rankos bei drabužei ir keisti vaizdiniai galvoje verčia galvoti, jog tai kuo tampu nėra mano kaltė.
Jaučiu, jog tikrasis šių mano veiksmų kaltininkas stebi mane iš šešėlių, tarsi laukdamas kada visiškai palūšiu ir mano žmogiškoji dalis bus užgožta kraujo trokštančio siaubūno. Lauksiu ir aš tos akimirkos, jog pagaliau galėčiau išsiaiškinti tiesą ir tai, kas slypi už viso šito bei nepaaiškinamo mano elgesio.