Metai. Vieneri ilgi metai. Tiek laiko buvau dingusi. Tiek laiko nerašiau. Kas žino, o kas dar nežino, prieš metus išgyvenau vieną sunkiausių etapų savo gyvenime. Netekau artimo žmogaus, o praėjus vos mėnesiui teko išgyventi ir skyrybas. Atrodė, lyg visas mano pasaulis sugriuvo per labai trumpą laiką. Man reikėjo laiko. Reikėjo laiko gedėti, išbūti su skausmu, suprasti savo jausmus ir po truputį, iš mažų dalelių, vėl surinkti save. Buvo dienų, kai atrodė, kad nebeturiu jėgų, kad žodžiai nebegrįš, o širdis liks tyli. Nors tuo metu skaitytojų skaičius augo, niekada nerašiau dėl skaičių. Niekada nerašiau dėl peržiūrų ar sekėjų. Rašiau todėl, kad mano širdis turėjo ką pasakyti. Rašiau apie tai, ką jaučiau, ką išgyvenau, ką norėjau perduoti jums. Ir šiandien mano širdis vėl kalba. Ji sako, kad pasiilgau rašymo. Pasiilgau vakarų, kai mintys pačios liejasi į žodžius. Pasiilgau istorijos „Laiškai į nežinią“. Tačiau labiausiai pasiilgau jūsų, komentarų, palaikymo ir laukimo. Todėl noriu jums pranešti vieną svarbų dalyką…aš grįžtu. Grįžtu ne todėl, kad viskas tapo lengva. Grįžtu todėl, kad po ilgos tylos vėl atradau dalį savęs. Grįžtu su naujomis idėjomis, nauju įkvėpimu ir naujomis istorijos dalimis.
Ačiū tiems, kurie liko. Ačiū tiems, kurie laukė. Ir ačiū tiems, kurie nepamiršo.
Iki greito. ❤️✍️
