Angelai niekada nebuvo tik šviesos būtybės, kaip žmonės mėgsta tikėti. Jie gimė iš pasirinkimo - saugoti ir likti ištikimi net tada, kai širdis plyšta ir pasaulis nusigręžia. Jų sparnai nėra vien iš plunksnų; jie sudaryti iš prisiminimų, aukų ir tyliai ištvertų skausmų.

Kiekvienas angelas nešiojasi savyje istoriją, kurios niekas negirdi. Jie stebi žmones ne iš aukštybių, o iš šešėlių - ten, kur gimsta tikrosios emocijos. Angelai mato ašaras, kurios nenurieda skruostais, ir girdi maldas, kurios niekada nepasiekia lūpų.

Sakoma, kad angelas krinta tada, kai nustoja tikėti gėriu. Tai netiesa. Angelai krinta tada, kai per daug pradeda mylėti. Kai pasirenka vieną sielą vietoj amžinybės, vieną širdį vietoj dangaus ramybės.

Ir galbūt būtent todėl jie yra tokie artimi žmonėms - nes angelai, kaip ir mes, ne visada yra sukurti skraidyti. Kartais jie sukurti kristi.