fluorescencija

IŠSISKYRIAU. 
          	ne nu kiek blet galima.

fluorescencija

Toks labiau be konteksto šitas, bet pasidalinsiu.
          Liko 9h iki lama bpo pageidavimų uždarymo. Sudėliojau savo "lentelę" ir vis tiek esu nepatenkinta. O sunkiausia, kad tokios prastos būklės turiu rinktis ateitį ir ką noriu veikti.
          Na bet, tikiuosi įstot į farmaciją, nes kitu atveju - lietuvių filologija ir supistas kirčiavimas laukia. Amen.

Narrylavme

@fluorescencija pamenu tą laikotarpį, kai pačiai reikėjo pildyti lama bpo. Kažkoks košmaras visas tas laukimo laikotarpis
• Reply

King-of-the-Dark

@fluorescencija žinok, man tas pats, tik gal net blogiau. Jei ką tai aš fizikos mokytojas blogiausiu atveju būsiu... Žinai kiek depresuotų vaikų ir pats toks būdamas užmuščiau? (':
• Reply

fluorescencija

Tas jausmas, kai atrodo viskas zjbs gyvenime ir tada BAC vieną dieną supranti, kad viskas iš tiesų šūdina. Kad vaikinas, kuris net nėr mano vaikinas, elgiasi kaip mano tėvas (abu bijo įsipareigojimų, bet abu bijo ir paleisti), kad nesu tokia iš tiesų stropi ir talentinga mokinė, esu mid ir negausiu žadėto šimtuko. Suprantu, kad nė kiek nesu pagijusi ir vis dar noriu nusižudyti. Tik dabar juokauju apie tai, tiek kitiems, tiek sau. Tik nesuvokiu, kad rimtai noriu to. Kasryt sau kartoju, kad šiandien nebus ta diena, kai aš  baigsiu gyvenimą. Bandau sau įkišt mintį, kad šiandien mano pasaulis nesibaigs. Ir galiausiai grįžtu čia. Į savo šitą šūdais nuterliotą wattpado sieną. Tą pačią, ant kurios rašiau, kai buvau 13 metų ir patyriau pirmuosius apatijos epizodus. Ir aš vėl čia. Kai man 18. Skundžiuos, kaip aš baisiai nenoriu gyvent.
          Dalykai nesikeičia. Ir tai taip užp*sa, kad jūs neįsivaizduojat.
          Viso gero.

ArmelitaVi

@fluorescencija, aš tave labai gerai suprantu... 
            Visi įsivaizduoja, kad mano gyvenimas tobulas ir aš gyvenu rožiniame pasaulyje. O kaip yra iš tiesų? 
            Mano šeimos nariai - arba mirę, arba tragiškai toksiški. Dvylika metų kaliau, kartojau, mokiausi, tačiau šiandien ėjau į matematikos egzaminą drebančia širdimi, bijojau, kad net neišlaikysiu. Iš lietuvių ir anglų egzaminų man buvo žadami šimtukai, o bet tačiau, jau nebelabai nusimato juos gauti. Man 19 ir žudytis bandžiau gerokai daugiau kartų nei nugyvenau metų. Kartais pasiilgstu žmonių, kurių niekada nė nebuvo šalia, tik jų kaukės. Jei ryte atsibudusi nepagalvojau „viskas, jei sulauksiu vakaro, viską užbaigsiu”, tai ši diena tikrai ypatinga. Menas ir literatūra - mano išsigelbėjimo plaustai. Bet čia ir vėl atsiranda „tačiau” - ne kartą girdėjau, jog man geriau neužsiimti nei daile, nei fotografija. O ir nemirtingumo viltį mirties trokštančiai sielai suteikiantis rašymas praktiškai sustojęs. Kokia prasmė, jei devyniolika iš dvidešimties komentatorių skatina viską mesti, o mano smegenys tiki?
            Tu ne viena, prisiekiu. Nepažįstu tavęs, žinau, kad ir tu nepažįsti manęs, tačiau noriu priminti - kad ir kaip tamsu bebūtų, mūsų gyvenime yra žmogus, galintis įjungti šviesą. Jei tokio nėra, tai reiškia, jog pamiršome pažvelgti į veidrodį ❤️
• Reply

Tylusis_Skaitytojas

Vis užbėgu pas tave dar nuo tų laikų, kai aktyviai dakinaisi savo kūryba... Prisipažinsiu, pasiilgau tavęs ❤️

fluorescencija

@Tylusis_Skaitytojas labai malonu pamatyt tokias žinutes :)) ypač kai bandau jau kuris laikas kažką naujo parašyt, tai tikrai geras paskatinimas <33
• Reply