Viskas kada nors užgęsta. Saulė dienos pabaigoje, ilgai degusi žvakės liepsna, mano knygos herojaus gyvybė. Jis miršta pervertas skausmo ir panikos, mintyse vis klausdamas ką jis padarė. O aš vis galvoju, kaip nužudyti jo draugą. Užrakinti tamsiame rūsyje ir supjaustyti gabalėliais? O galbūt paleisti plieninę kulką, į jo išgalvotą makaulę? Jo jau atšalęs, gyvybės netekęs kūnas krenta ant mano jau parašytų eilučių.