Kaip bebūtų, menininkui reikia spalvų, jog jis funkcionuotų. Iš liūdesio parašyti galima tūkstančius dainų ir neperskaitomų eilių, bet kaip kad ir pati Žemė neamžina - taip ir miglota emocija apleidžia kūną mirtingojo.  Besijuokdamas per ašaras žmogelis parašys milijonus šmaikščiausių scenarijų, bet nakty su juo sūrus sraunus upelis ant skruosto teliks, paskandindamas netikrą grimasą, su laime dar siejamą. Menininkas negali kurti meno iš to paties. Emocijos ir įvykiai, formavę juos, visada liks gardžia jų darbų kibirkštėle, bet jų širdys sustos tuomet, kai norėsis rašyti... o jau nebėra apie ką. Jau mėnesius kelis paskendo savo agonijoj, rašydamas aštrius romanus - apie kerštą ir išdavystę karčią, bet nepakilo nuo taburetės pažvelgti į fejerverkus birželio vidury. Su arbatos puodeliu taip smagiai gaudavosi rašyti pasakas - taip smagu, kad net nepastebėjo, kaip savo pusės gyvenimo dienas gali nupasakoti ta pačia, labiau instrukciją primenančia, pasakysčia. Kaip gėlei reikia vandens ir saulės, kaip ligoniui vaistų, kaip žmogui traukos, taip ir menininkui reikia įvykių, bent mažyčių. Menininkas miršta kaip tik tą sekundę, kuomet jis pastringa rutinoje. Visko gali būti, kad mirštu ir aš.