Atsiminiau, kad esu čia viena tokia. Kad negalėsiu su kažkuo stovėti kai susimausiu, kad kažką pasiekus ar kažką praradus negalėsiu stoti į minią žmonių, kurie patyrė tą patį.
Atsiminiau, kad visi žmonės tobulėja skirtingu greičiu ir ima skirtingus kelius tobulėti. Kad nuo tų, kurie yra tobulesni už mane, su laiku dar labiau atsiliksiu, nes jie žino kokius kelius imti. Kad ta nedidelė grupė, kuri atstoja mano idealus, yra niekas toje milžiniškoje tobulybių masėje.
Atsiminiau, kad niekada nepasieksiu viršūnės ir net niekada nesužinosiu kur ta viršūnė. Kad niekada nebūsiu geriausia niekame iš viso. Ir patekus į tą mažą idealų grupelę aš suvoksiu, kad visada turėsiu idealą ir kad niekada negalėsiu atsipūsti supratus, kad pasiekiau maksimumą.
Atsiminiau, kad visa tai tiesa ir aš šitaip nenoriu pradėti daryti progresą, nes nieko nepasieksiu ir man iš to nieko gero nebus, nes niekam nerūpės kiek galiu, bus svarbiau, kiek daugiau gali kiti.