Vaikystėje rašiau, nes norėjau pabėgti nuo realybės. Galvoje gimęs pasaulis, baltuose sąsiuvinio puslapiuose įgydavo magiškos galios. Žodžiai tarsi verpetas įtraukdavo mane į kitą erdvę ir laiką. Virsdavau keliautoja, tyrinėjanti nematytas vietas bei žmones. Veikėjai tapdavo draugais arba priešais, nelygu kokį vaidmenį užimdavo. Bet kuriuo atveju, mylėjau juos, nes jie - dalelė manęs pačios. 

Bėgant metams aistra rašymui nedingo. Tačiau požiūris pasikeitė. Rašau ne tam, kad pasislėpčiau nuo sunkumų. Aš ne Kafka. Rašau, nes galiu. Dievinu kurti istorijas ir noriu jomis pasidalinti su kitais. Tą ir darau.

Tai tiek.