VADĖ

2

Rytas buvo gan sunkus. Neskaitant to, kad rudens oras už lango visiškai nedžiugino, tai dar pavėlavo autobusas. Mano permirkę batai ir kojnės tiesiog stingdė kojų pirštus, o išsitepliojęs tušas ant akių vokų nemaloniai lipdė blakstienas.
Persirengusi į fizinio kojnes nubėgau į tuoletą. Greitai nusiploviau visą tušą ant blakstienų ir vokų, pasisukau paimti popieriaus. Deje, bet vietoj jo buvo tik tuščias padėklėlis.
-Po velniais, - piktai sumurmėjau po nosim. Žvilgtelėjau į savo pūkuotas treningines kelnės ir atsidususi nusivaliau rankas į jas.
-Viešpate, kodėl su manim vyksta tokios nesąmonės!
Stvėrusi duqrų rankeną atškokau iki pat valytojos spintutės.
Priešais mane stovėjo aukštas, tvirto sudėjimo vaikinas.
-Pala..- nespėjus man pabaigti, jis manė pertraukė:
-Ne laikas, - tvirtai rėžęs pažvelgė į mane. Ir nuo to laiko, jau nesupratau kas nutiko. Jo tamsus šešėlis staigiai prisiartino. Žaibo greitis. Šaltas vėjas. Dužęs vazonas nuo spintelės.
-Užsimerk.
Tai viskas ko man užteko kad tai padaryčiau. Net nebanžiau ginčytis, nes šie įvykiai neleido reaguoti ramiai.

Ausys sugaudė kelis garsus: lango praverimas, vėjo gusys ir mašinų garsai. Jaučiau kažkokius keistus kilnojimus, pastovius šokinėjimus, ir begalinį šaltį. Nuo tokios dozės, bijojojau jau net ir susirgti, bet turbūt ne tai dabar svarbu.
Kas ką tik nutiko? Kodėl dar vis negaliu atsipeikėti? O gal... Pabandžiau atsimerktį. Jetus! Aš buvau glėbyje tvr itų, raumeningų rankų! Mes kėlėmes tai ant vieno, tai ant kit Io namų stogo. Kokia nesąmonė, ne jau aš sapnuoju?
Viktorija, kodėl tu tokia silpna ir naivi? Man reikia jį sustabdyti. Bet, nespėjus man nė mirktelėti, kaip atsidurėme keistame kambaryje. Ant sienų buvo pakabinti seni paveikslai, daiktai buvo visi mediniai ir apdulkėja.
Tvirtos rankos staigiai mane paleido. Nespėjus atsigauti jis uždarė kambario langą. Mes per jį įskridome?
-Taip, įskridome. - grubiai burbtelėjo jis. Jis skaito mintis! Šokinėja per stogus ir turi žaibo greitį.
-Kas tu? - bailiai paklausiau nesitikėdama jokio atsakymo. Nenorėjau žinoti su kuo susidėjau.
Vaikinas atsisuko, jį apšvietė saulės šviesa. Aplink mane vyšniniu sirupu, bet tai tas vaikinas iš kavinės!
-Pala, ar aš pasakoj? Čia pokštas? - pradėjau isteriškai kvatoti.
-Žiūrėk, mūsų susipažinimas kavinėj, - jis įkvėpė ir sustojo. Ieškojo žodžių kaip viską paaiškinti. Priėjo prie komodos ir paimė nuotrauką. Šypsena atsiradusi jo veide, staigiai dingo.
-Žinau, kad tu netikėsi. Žinau, kad dabar kalbėsiu kaip eilinis vampyras iš visų šitų romantinių filmų, bandysiu aiškinti merginai ir...- jis ilgam nutilo. Jo išsigandęs žvilgsnis baugino nei kokia vaikystės sulaužta lelė. Lėtai sėdau ant lovos, ji sugirgždėjo ir  Džekas garsiai atsiduso.
-Kodėl čia viskas taip..- kaip? Koks žodis atitiktų šiai atmosferai?
-Senoviška? Sena? - Džekas nepastebimai prisiartino.
-Taip.- nepastebėjau kaip jis jau vos nesedėjo šalia manęs. Lėtai traukiasi atgal. Perropojau lovą ir jau vėl stovėjau.
-Nėra laiko žaisti, bet kada medžiotojai gali mus išžudyti. Tu negalėsi niekur iš čia išeiti, lankyti mokyklos, gyvensi čia, kol pavojus dings.
-Kam? Kodėl? - paklausiau virpančiu balsu.
-Tu vampyrų vadė, ir jiems reikalinga tik tu.
-Pas tave nėra jokių įrodymų! - atšoviau ir bėgau prie durų, bet priešais mane išdygo Džekas ir sulaikė mano ranką.
-Yra.
Jis skubomis atvedė mane prie komodos, paimė nuotrauką ir padavė man. Nedrąsiai paimiau ir žvilgtelėjau. Negali, būti. Iš kur jis turi mano nuotrauką?