VADĖ

3

- Tai, tavo antrininkė. Buvusi vadė. Iki jos mes dar nežinojom apie medžiotojus. - matėsi jog vaikinas nori viską greitai ir trumpai paaiškinti. Jis skubėjo. Pergyveno. Jo akys lakstė per visą kambarį.
Aš galiu bėgt, bet per daug faktų, kad netikėčiau. 
-Cha! - jis staigiai puolė prie spintos ir, atidaręs ją, iš po drabužių ištraukė vėrinį su raudonu kristalu.
-Užsidėk, - jis ištiesė jį man.
Nekruopščiai užsisegiau vėrinuką ir jis sužibo šviesiau nei saulės spindulėlis. Kai vėrinys apsiramino, pradėjau jį nužiūrinėti. Ryškiai raudonas skystis persišvietė rutuliniame stikle.
-Okey, tai..- nespėjus man pabaigti, atsidarė durys ir į kambarį įpuolė šviesiaplaukis vaikinas. Jo nuogas kūno viršus traukė akį, nes buvo  gerai matomas presas. Raumeninga ranka stipriai spaudė telefoną, o jo mėlynos akys buvo be galo išsigandusios. Negalėjau net minutei įsivaizduoti, kas nutiko ir ar tai susiję su informacija, kurią ką tik man išdėstė Džekas.
-Rugilė vėl ligoninėj, - sudejavęs pusnuogis vaikinas dėbtelėjo į mane ir suraukė antakius. -Kas ši?
Džekas pribėgo prie durų ir stabtelėjo:
-Kajau, pabūk su ja kol grįšiu.
- Ką? Ne! - nepatenkinta surikau, tačiau pusnuogis vaikinas garsiai užtrenkė duris, vos Džekas išėjo.
-Tai tu pas mus Izabelos antrininkė? - priėjęs prie spintos jis pradėjo ieškoti marškinėlius trumpomis rankovėmis.
-Klausyk... Kajus, taip? - tikėjausi jog nesuklydau.
Blondinas susikišo rankas į kišenes ir nusijuokė. Valandėlę patylėjęs jis linktelėjo.
-Aš nežinau kur papuoliau..
Vaikinas atsikrenkšdamas pertraukė mane:
- Tu papuolei pas mane ir Džeką į namus, - nusijuokęs jis toliau ieškojo.
Ar man rodėsi, ar jis rimtai palaikė mane kvaila? Radęs savo maikutę, džiaugsmingai šūktelėjo ir tarė:
-Valgysi blynų? -nelaukęs mano atsakymo Kajus smuko iš kambario ir pasileido laiptais žemyn.
-Aš nežinau kas tokia Izabela, ko jiems išmanęs reikia ir ar realiai egzistuoja magija, tačiau pasistengsiu išsiaiškinti čia ir dabar. Pas šį keistą vaikinuką, arba net pas juos abu.- piktai sau burbtelėjau, kad bent kažkiek save nuraminčiau.
Man nusileidus į pirmąjį aukštą, išvydau plačią virtuvę ir daug sofų. Didelis televizorius ant sienos, daug dulkėtų paveikslų ir didelė liustra vidury lubų. Net nespėjau apžiūrėti kas dar yra antrame aukšte, nes kuo skubiau norėjau pasivyti Kajų. Viduje atrodė, jog tiek visko turiu ištiekšti vaikinui, tačiau vos pažvelgus į jį, mane apkausto baimė. Baimė suklysti, baimė jog jis iš manęs pasijuoks.
Vaikinas niekur neskubėdamas užpylė arbatos, padėjo puodelius ant stalo ir pradėjo maišyti tešlą blynams.
Tyliai priėjau prie stalo ir atitraukiau kėdę sėstis, tačiau kėdė buvo apsėsta dulkėmis. Atsikrenkščiau:
-Jus nesitvarkot? -nusijuokusi pasigailėjau, nes Kajus atsisukęs susiraukė.
-Mes neturime laiko. Džekas mokykloj, aš..-vaikinas nutilo. -Dirbu.
Dirba? Dirba? Kokio velnio? Man pasirodė jog jis irgi gan jaunas, kad mokytųsi mokykloj!

-Tu nesimokai? - vos neužrikau ir ruošiausi prisėsti, bet prisiminiau apie dulkes ir atsistojau. Kajus vos per sekundę metė man skuduriuką.  Palinkusi į priekį ištiesiau ranką ir griebiausi skudurėlio. Tačiau jis pasirodė esąs greitesnis ir plekštelėjo ant grindų. Pasilenkiau paimti, bet vis dėl to nusprendžiau  neparodyti jog esu ne mokša. Kvailai nusijuokiau ir išsitiesiau palikusi jį voliotis ant grindų.
-

Tiek to, -išrėžiau numojusi delnu, bandydama nukopijuoti mokyklos fifą.
Po šimts, kodėl aš noriu pasirodyti prieš jį? Lyg tais irgi esu tokia faina, kuri su visais draugauja ir turi populiarumą?
-Viktorija? - atsipeikiusi ir grįžusi iš minčių priešais save išvydau Kajų spragtelėjusį kelis kartus pirštais priešais mano akis. Jo veidas buvo už kelių milimetrų nuo manojo. Pamatęs, kad nustebusi spoksojau į jį, jis nuleido ranką. Dabar mes tik stovėjome priešais kitą ir stebeilijomės, grožėjomes vieno kito akimis.