Radži x skaitytojas

Neeilinė eilinė diena

Prieš skaitydami, noriu, jog atsimintumėte: šis kūrinys yra nerimtas ir skirtas skaitymui savo malonumui, ir juokams. Nepriekabiaukite prie žmonių, minėtų šioje fanfikcijoje, mielieji!!!

Nežinantiems - t/v - tavo vardas ;) Džiaukitės skaitymu!!!

- - - -

Buvo ankstus debesuotas gegužės mėnesio rytas. T/v telefone paspaudė "snooze" mygtuką, atsimerkė ir ėmė spoksoti į lubas, nerasdama(s) jėgų išlipti iš lovos. Jo(s) galva buvo visiškai tuščia, tačiau atrodė, jog viskas aplinkui ūžia.

"Ši diena bus tokia pati kaip kitos" galvojo sau t/v žiūrėdama į prie jo(s) pilkšvų, dulkinų kambario lubų priklijuotas tamsoje šviečiančias žvaigždutes. Jos ten nuo tuomet, kai t/v dar buvo tik mažas vaikas, kai mokykla ir kontroliniai jo(s) gyvenime dar neegzistavo.

Telefono žadintuvas vėl ėmė zvimbti, kuomet t/v išsivertinėjo iš lovos ir ėjo susiruošti mokyklai. Tėvų bute jau nebebuvo, ant stalo paliktas raštelis nuo mamos, kuris sakė, jog pusryčiams t/v gali suvalgyti nykštuko sūrelį, paliktą šaldytuve.

Išeidama(s) iš namų t/v dar kartą žvilgtelėjo į prie pakabos esantį veidrodį, kampuose apklijuotą dešimtimis apsitrynusių ir nublankusių lipdukų. Matydama(s) savo atvaizdą ji(s) blausiai šyptelėjo, įsidėjo ausin dar šiaip ne taip veikiančius ausinukus, tuomet trenkė durimis, jas užrakino ir ėmė leistis žemyn laiptine, bandydama(s) išvengti prisilietimo prie neaiškios kilmės skysčio, pritaškyto ant kelių laiptų ir turėklo.

Stotelėje buvo šalta. T/v laukdama(s) autobuso stebėjo ant gatvės besiblaškantį, kažkieno numestą maksimos maišelį. Jis, lyg pašėlęs, landžiojo tarp mašinų, lindo po autobusų ratais, kilo oran ir leidosi, kol galiausiai pakibo ant šaligatvio bordiūro, kur jį pakėlė kažkokia senutė ir kažkodėl įsikišo sau krepšin.

Dar galutinai neišsiblaivęs(iusi) iš miego, piktai nustebeilyta(s) vairuotojo, t/v įlipo į troleibusą, kuris trinktelėjo durimis, gaudžiai atsiduso ir, timptelėjęs priekin, ėmė riedėti kitos stotelės link. T/v klestelėjo ant artimiausios tuščios sėdynės, kuri pasitaikė prie lango, ir ėmė spoksoti į pėsčiuosius.

Staiga t/v širdis suvirpėjo. Pro nučiupinėtą ir apibraižytą troleibuso langą, jam sustojus, ji(s) pamatė vaikiną iš t/v mokyklos. Radži. Jis atrodė sunerimęs. Jis buvo viena klase vyresnis už t/v ir jau metus vien jo egzistavimas nedavė t/v ramybės. Ji(s) jau ilgai norėjo artimiau su Radži susipažinti, tačiau kažkokia nesuvokiama jėga viduje neleido, galbūt tai atstūmimo baimė, nerimas, jog į t/v jausmus nebus atsakyta? T/v nusipurtė ir pagarsino ausinukuose grojančią muziką. Ji(s) nenori šiandien apie tai galvoti.

Mokykloje t/v prie suolo jau laukė jo(s) geriausias draugas Rytis Cicinas. Jis, vos pastebėjęs t/v įžiangenčią(tį) klasėn, nusijuokė ir draugiškai pamojo prieiti. Prie suolo su Ryčiu jau sėdėdama ant stalo šnekučiavosi Alina Orlova. Ji buvo iš tų populiarių nepopuliarių merginų. Ją visi mėgo, tačiau Alina beveik neturėjo draugų. Visgi neatrodė, jog ją tai bent kiek trikdė. Pamačiusi t/v ji nusišypsojo.

"Atrodai baisiau nei paprastai, t/v." Nusijuokė ji.

"Baik, nesikabinėk prie jo(s), turbūt vėl iki ketvirtos valandos ryto žaidė COD." Pasakė Rytis ir nusišypsojo t/v.

"Ne COD, o Minecraft... Iki penktos..." Pataisė t/v Rytį ir klestelėjęs(usi) ant traškančio suolo ėmė raustis kuprinėje ieškodama(s) matematikos vadovėlio. "Man atrodo, palikau namų darbus namie kažkuriame stalčiuje..." Pasakė t/v, padėjo kaktą ant stalo, ir ėmė beviltiškai spoksoti į ant paviršiaus kažkokio nelaimingo penktokėlio išraižytus žodžius:

"kas skaitis, tas gaydys XDDDDDDD"

"Tu toks(ia) nevykėlis(ė)," nusijuokė Rytis. "Štai, imk, nusirašyk nuo manęs."

- - - -

Galiausiai atėjo išlaukta pietų pertrauka. Nors, atėjo nebūtų teisingas žodis, labiau tiktų "atslinko," arba "šiaip ne taip atsivilko," nes pamokų metu, atrodo, kad laikas stebuklingai tampa keturiskart lėtesnis. Tačiau ši taisyklė neveikia pertraukų metu. Kaip patogu.

Valgykloje t/v žvalgėsi, tikėdamasi(s) susitikti akimis su Ryčiu, tačiau iš pažįstamų veidų tematė tik Gražulį ir Orlauską, sėdinčius atskirai nuo kitų ir besidžiaugiančius vienas kito kompanija. T/v sunerimo, nesuprasdama(s), kodėl niekur nemato savo vienintelio draugo. Ji(s), stengdamasi(s) nesunerimti, parašė Ryčiui žinutę. Jokio atsakymo.

Pasimetęs(usi) t/v nubėgo į mokyklos tualetus, kur tuo metu kaip tik garino keli aštuntokai, iš kurių t/v pavyko atpažinti tik Donatą Montvydą, o gal ten buvo Monika Linkytė? Velniai žino, gal t/v taip tik pasivaideno. Sėdėdama(s) kabinoje ir stengdamasi(s) išlikti rami(us) t/v kontaktuose surado Ryčio numerį ir ėmė jam skambinti. Po dešimties sekundžių ragelio pypsėjimo, kiekvienu garsu vis labiau nusmelkiančio t/v širdį ir galvoje žadinančio vis baisesnius scenarijus, Rytis pakėlė ragelį.

"Aš toks(ia) laiminga(s), kad tu pakėlei, aš- KUR TU???" Suriko t/v, pamiršęs(usi), jog yra viešoje vietoje.

"Man pirmadieniais per ilgąsias knygų klubas, tu ką, pamiršai?" Susijuokė Rytis Cicinas kitoje ragelio pusėje.

Susigėdęs(usi) t/v padėjo ragelį ir užsidengė rankomis veidą. Surinkęs(usi) save t/v išėjo iš kabinos. Aštuntokai jau buvo išsiskirstę, tačiau ore vis dar tvyrojo troškus mango kvapas. Veirodyje t/v pamatė savo liūdną atvaizdą, tačiau atsidusęs(usi) ji(s) ranka persibraukė per plaukus ir nusprendė išeiti ir likusią pertraukos dalį praleisti lauke, kadangi apetito jau ir taip nebebuvo. T/v vis dar negalėjo patikėti, jog taip supanikavo dėl tokio minimalaus dalyko, kaip draugo neradimas.

"Aš tikrai galiu būti apgailėtina(s)." Pagalvojo t/v sau, atsisėsdama(s) mokyklos kieme po gluosniu ir išsitraukdama(s) telefoną bei ausinukus, tikėdamasi(s) likusią pertraukos dalį prastumti klausantis muzikos.

Taip stebeilydama(s) žemyn t/v pajuto jį(ą) apgaubusį šešėlį. Pasimetęs(usi) pakėlė akis ir... Tai buvo jis.

Radži stovėjo prieš t/v ir žiūrėjo į jį(ą) iš viršaus. T/v viduje ėmė virti audra, ji(s) žiūrėjo į Radžio okeano spalvos akis, lengvai ir šiltai žvelgiančias į t/v akis. Jis dėvėjo per didelius kažkokios muzikinės grupės juodus marškinėlius, o ant jo kaklo kabėjo auksinė grandinėlė.

"Ar viskas gerai?" Paklausė jis. Tai buvo pirmas kartas, kai jis kažką pasakė t/v po to, kai prieš tris mėnesius padėjo jai(m) surinkti koridoriuje iš rankų iškritusias t/v knygas.

"T-taip... ačiū..." t/v sumikčiojo. "Tiesiog keista diena ir tiek." Tai buvo melas ir t/v tai žinojo. Ta diena nebuvo nei kiek keista ar kitokia. Viskas buvo normalu, išskyrus Ryčio incidentą, bet apie tai geriau negalvoti.

Radži nusijuokė.

T/v pilve pajuto plazdenant drugelius.

"Sakyk..." Radži pasikasė pakaušį. "Aš čia rengiu vakarėlį penktadienį vakare ir pagalvojau... Galbūt tu irgi nori? Jau pakviečiau Rytį, tai nebūsi viena(s)." Jis nusišypsojo.

T/v jautėsi taip, lyg visas pasaulis aplink ėmė suktis neįmanomu greičiu, o ji(s) pats(i) tuoj nualps. Tačiau ji(s) sugebėjo pakankamai susiimti ir grįžti atgal į vadžias, nes t/v geriau mirs, negu apsigėdins save prieš Radži.

"Ačiū, aš mielai." Nusišypsojo t/v.

"Tuomet nuspręsta. Štai, turėk mano numerį." Jis įbruko t/v į rankas sulankstytą lapelį, ant kurio netvarkingu raštu buvo juodu rašalu parašytas Radži numeris. Jis mirktelėjo akį, apsisuko ir dingo taip staigiai, kaip ir atsirado, palikdamas t/v maloniai nustebusį(ią), tačiau taip pat ir be galo sugėdintą tuo pačiu metu.

- - - -

PIRMO SKYRIAUS PABAIGA