Ši meilės istorija - ne tokia kaip kitos. Vieną dieną sutikus Radžį, t/v pasaulis apvirto aukštyn kojom. "Radži x skaitytojas" yra istorija apie du paauglius, pasimetusius šiame pašėlusiame pasaulyje, kvapą gniaužiantį meilės jausmą ir vieną, lemtin...
Žaisti butelį buvo turbūt blogiausias pasiūlymas, kokį toje situacijoje galėjai išgirsti. Atrodė, lyg Katunskytė žinojo tiksliai kur gelti, kad galėtų sukurti tau kuo nejaukesnę atmosferą.
Ji pagriebė pustuštį šampano butelį, pridėjo jį prie lūpų, užvertė galvą ir išgėrė likutį, tuomet nusišypsojo. Jūsų akys trumpam susitiko.
„Tai kaip? Žaidžiam?"
Jos pasiūlymas sulaukė įtartinai daug pritarimo, tik Alina Orlova pasirinko viską stebėti nuošalyje, ir lyg kokia katė užsiropštė ant palangės ir susikėlė kojas.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Visiems sėdant ratu Vitalija Katunskytė iš karto užsiėmė vietą šalia Radži. Ar čia kažkoks liguistas galios žaidimas, kurį ji demonstruoja? Tau nepavyko rasti priežasties jos veiksmams, nebent... Nebent ji žino, kad tau patinka Radži ir yra pasiruošusi padaryti viską savo galioje, kad sugriautų bet kokias tau kilusias viltis?
Šampano butelis išsukamas. Jis vis sukosi ir sukosi, o tau atrodė, kad tavo pasaulis juda kartu su juo. Visa proto galia meldei, kad butelis neatsidurtų prieš tave, neverstų daryti to, ko tu pats(i) nenori.
Sėkmė visgi buvo tavo pusėje, nes butelis sustojo ne priešais tave, bet prieš Marijoną Mikutavičių, kuris atrodė maloniai nustebęs. Pasigirdo pora šūksnių, juokas, kažkas suplojo. Pagalvojai, kad bet kam, ką butelis pasirinks toliau, pasisekė, nes Marijonas tavo mokykloje buvo gan populiarus, o grožio, palyginus, jam irgi netrūksta. Jis buvo dvyliktokas, tačiau garbės jam netrūko ir tarp jaunesnių klasių.
Butelis išsukamas vėl. Jis sukosi ilgai ir lėtai, jam bestojant pro duris įsiveržė tavo geriausias draugas Rytis Cicinas, į kurį atsisukęs ir sustojo butelis. Visi ėmė garsiai kvatotis, o Rytis, pastebėjęs butelį iš karto suprato situaciją į kurią papuolė.
„Na, tai kas tas laimingasis?" Žaismingai paklausė jis.
Mikutavičius, vis dar besijuokdamas, atsistojo:
„Šįkart garbė atiteks man." Nusišypsojo jis.
Visi žaidėjai pašėlo, kai jis priėjo prie Ryčio ir juokaudamas pagrėbė jį už liemens.
„Nebetyli sirgaliai, ką?" Nusijuokė Cicinas.
Jie abu, bandydami susitvardyti, kad nepradėtų garsiai kvatotis, dramatiškai išėjo pro duris, nes, jų žodžiais: „nemokamo fan service mes nedaliname."
Kartu su Marijonu palikdamas kambarį Rytis tarpduryje atsisuko į tave, be garso ištarė „sėkmės" ir parodė tau liuksą.
„Ne sėkmės man dabar reikia, o Dievo," pagalvojai sau. Ištverti šį vakarą bus sunku, o viskas dar tik prasideda.
Po keleto minučių kvailų garsų leidimo pro duris iš telefono garsiakalbio, abu vaikinai grįžo į ratą. Žaidimas tęsėsi toliau. Oras buvo prisotintas saldžios miglos ir paaugliško prakaito kvapo. Butelis vis sukosi, vis kitos poros tapdavo pasmerktos dėl kitų pramogos, už lango besimatančios medžių šakos po truputį skendo vakaro mėlyje, o daugiabučių langai vienas po kito nušvisdavo šiltai geltona spalva.
Visgi butelis nė karto neatsisuko nei į tave, nei į Radži. Katunskytė tylėjo, nors jau kelis jai irgi teko butelio privilegija. Ji, matyt, laukė to paties kaip ir tu. Ką galvojo pats Radžis - niekas nežinojo.
Pagaliau butelio kaklelis sustojo prie Radži. Jis truputį krūptelėjo, tačiau tai greitai nuslėpė savimi pasitikinčia šypsena ir pora prikolų.
- Jums nenusibodo? - Paklausė Vaidas Baumila, į kurį butelis atsisukęs buvo jau penkis kartus.
Kodėl jis viską gadina?! Čia juk turėjo būti tavo šansas.
Kambaryje buvo tamsu, nes niekas nepasikrutino įjungti šviesų. Buvo pakankamai tylu, išskyrus klegesį, išsiveržiantį bet kada, kai tik butelis sustodavo.
Niekas nežinojo, ką toliau veikti. Laikrodis rodė 23:17. Atrodė, kad vakarėlis pasmerktas. Per kolonėles grojo kažkieno lietuviško soundcloudo repo playlistas. Staiga Katunskytė vėl žvaliai suriko dar vieną idėją:
- Žaidžiam slėpynes??
Žmonės suprunkštė, tačiau, negalėdami pasiūlyti alternatyvos, sutiko.
- Gal pasukam dar kartą butelį? Tiesiog.. - Prašneko Radži.
- Užėjo noras pasilaižyt? - Pajuokavo Mikutavičius ir Radži susigėdo. - Taigi juokauju, davai sukam paskutinį - Nusijuokė.
Staiga įvyko stebuklas. Dešimt kartų aplink save apsisukęs alaus butelys atsisuko į tave. Tavo veidas nuraudo ir tu pakėlei akis į Radži, kurio ekspresija buvo neperskaitoma. Tai buvo žmogaus, ką tik prieš save miške pamačiusio mešką, veidas. Tu supratai, kad jis turbūt mažiausia iš visų žmonių kambaryje norėjo bučiuotis su tavimi ir turbūt tikėjosi Vitalijos.
Slėpdama(s) skaudų nusivylimą pasiūlei, kad jeigu jis nenori, jam visiškai nebūtina nieko su tavimi daryti. Radži tik linktelėjo, tada pasisuko į kitus ir paklausė: „Tai ką? Varom slėpynių?"
