Radži x skaitytojas

humana

Po pamokų t/v vis dar tebegalvojo apie pokalbį su Radžiu. Kišenėje ji(s) vis dar tebeturėjo jau apsitrynusį lapelį su jo numeriu, tačiau tasai jau spėjo pasimesti tarp dešimties suglamžytų  bilietėlių bei LIDL ir Maksimos čekių.

T/v įgavo drąsos jam parašyti žinutę, tačiau nežinojo ką. Šaligatvio medžiai jau buvo pakankamai žali, kad oštų ir dengtų retai pro debesis prasiskverbiančią saulę, kurios lopinėliai šildė t/v veidą. Gatvėje nesustodami lėkė automobiliai, dūsavo troleibusai. T/v nusprendė netestuoti savo sėkmės ir šįkart nieko Radži nerašyti, nenorėdama(s) jam sutrukdyti. 

Ausinukai, išleidžiantys gailų traškėjimą, kuomet jų laidas yra ne taip palenkiamas, visu garsu leido mėgstamiausią t/v muziką, tačiau ji(s) į tai nekreipė didelio dėmesio. Palengva žingsniuodama(s) šaligatviu, nenorėdama(s) kol kas grįžti namo, t/v nusprendė užsukti į humaną ir ten išsirinkti kažkokį naują drabužį, kurį galėtų dėvėti vakarėlyje. Galų gale, juk apsipirkinėjimas visuomet pakeldavo t/v nuotaiką.

Vos įžengus į pastatą trenkė stiprus specifinio cheminio drabužių valiklio kvapas, toks tvaikas, kuris juntamas tik humanose ir niekur kitur. Palei sukabintus drabužius, dėmesingai kiekvieną jų nužiūrinėdami stovyniavo žmonės,  iš pirmo žvilgsnio atrodantys ir trylikos, ir trisdešimties.

T/v neatkreipė į tai dėmesio, kadangi šis vaizdas jai(m) buvo labai gerai pažįstamas ir ji(s) prie jo jau spėjo priprasti. Visgi dėmesį patraukė net pro ausinukus sklindančią muziką pramušęs juokas. T/v atpažino jį iš karto, tačiau ėmė gailėtis atsisukusi(ęs) jo pusėn. 

Tai buvo Vitalijos Katunskytės juokas. Vienos populiariausių ir seksualiausių merginų mokykloje, gal tik neįdegusios ir šiek tiek pilnos, tačiau visų mylimos - buvusios geriausios t/v draugės. Tik ji(s) viena(s) žinojo, kokia Vitalija buvo iš tiesų. Bet ne tai dabar svarbiausia. T/v daug labiau rūpino tai, jog šalia jos stovėjo Radži, žiūrėdamas į ją tokiu žvilgsniu, apie kurį t/v tegalėjo tik sapnuoti.

Neišvengiamai t/v ir Vitalijos akys susitiko. T/v apsisuko ir ėmė skubėti prie išėjimo. 

"T/v, t/v, t/v! Kur gi tu leki?" Vitalijos balsas nuaidėjo per visą parduotuvę. Keli žmonės trumpam pakėlė galvas ir blausiais žvilgsniais apžiūrėjo ją, tačiau tuoj pat grįžo prie drabužių. 

T/v sustojo, per jo(s) stuburą perbėgo šiurpuliai. Ne nuo šalčio, bet labiau nuo baimės ir nežinios, ką Vitalija rezga šįkart. Ji pribėgo ir apglėbė t/v iš užnugario, tuomet paleidusi pamojo Radži prieiti. Pasimetęs, jis pakėlė antakį, tuomet priartėjo prie t/v ir Vitalijos. Ši iš karto užsikarė pastarajam ant kaklo. Radži šyptelėjo ir mostelėjo ranka t/v, tai buvo kažkas panašaus į mažą pamojavimą, bet situacija jam buvo tokia nepatogi, jog atrodė, kad vaikinas nori prasmigti kiaurai žemę.

"T/v yra mano nuostabi(us) gera(s) draugė(as)!!" Ėmė tauškėti Vitalija, vis dar nepaleisdama Radži.

T/v atrodė, kad ją(į) tuoj supykins. Ji(s) nebežinojo, ar pastaroji apsimetinėja, ar visa "buvusių geriausių bičiulių" situacija buvo tik t/v galvoje.

"Ar viskas gerai?" Radži susirūpino. "Atrodo, kad tuoj nualpsi..."

"Iš tiesų, tai-" Pradėjo t/v.

"JAUČIUOSI NEREALIAI, DĖKUI, KAD KLAUSI!" Kvatodama pertraukė t/v Vitalija. T/v atsiminė, kodėl jos nebe draugės.

"Ar judu esate... žinai, kartu?" T/v išsitraukė ausinuką, vis dar kabėjusį jo(s) ausyje.

"Taip!" Riktelėjo Vitalija.

"Ne?" Radži stumtelėjo ją nuo savęs. "Mes draugai."

Jiedu ėmė draugiškai ginčytis ir net nepastebėjo, kaip t/v išsmuko iš parduotuvės. Jo(s) akyse kaupėsi ašaros, tačiau ji(s) nesiruošė verkti viešumoje, todėl kelis kartus patrynęs(usi) akis klestelėjo artimiausioje stotelėje ant suoliuko ir ėmė be tikslo spoksoti į telefoną. T/v suprato, jog pastangos kažką įžiūrėti ekrane bergždžios, kadangi raidės vis liejosi. Automobiliai negailestingai ūžė, neleisdami t/v pasilikti su savo mintimis. Dėl to ji(s) dalinai buvo dėkinga(s).

Autobuse nebuvo daug žmonių. T/v sėdėjo pačiame gale, žiūrėjo pro langą ir bėgant vaizdams ėmė įsivaizduoti save esant liūdname muzikiniame klipe, tuomet šyptelėjo supratęs(usi) savo vaikiškumą ir atsiduso.

Galvos vis dar nepaliko Radži ir Vitalijos vaizdas. Kas jie iš tiesų vienas kitam? Ar Vitalija tiesiog lipšniai bendrauja? Bet gi ji pati minėjo, jog jiedu pora... Gal ji tik nori, kad taip būtų?

Autobuso ratas pataikė į didelę skylę asfalte ir viskas jo viduje šoktelėjo, o t/v netyčia trenkė kaktą į lango stiklą ir vos susilaikė garsiai nenusikeikdama(s). Šis šokas pažadino ją(į) iš t/v galvą apgaubusių minčių ir leido susiprasti, jog tuoj reikės lipti lauk.

Visgi namo dar nesinorėjo. 

Sutūkinėjusiomis šaligatvio plytelėmis ropinėjo tos keistos raudonos blakės su juodais taškais ant nugarų. Vaikystėje t/v su draugais vadindavo jas kareivėliais. Staiga t/v sugalvojo, kokią žinutę nori parašyti Radži. Ji(s) išsitraukė telefoną ir prieš išsiųsdama(s) pranešimą, atidžiai iš naujo peržvelgė tekstą ant įdužusio ragelio ekrano:

"labas, cia t/v :) tik norejau, kad primintum, nes marods pamirsau, kada vyks tas tavo partis?"

Žodis "partis" skamba taip negerai, bet sakyti "vakarėlis" turbūt būtų pernelyg vaikiška. T/v nusprendė per stipriai nemąstyti ir tiesiog išsiųsti tą nelemtą pranešimą. Taip ir padarė. Po minutės t/v telefonas suzvimbė ir ji(s) nekantraudama(s) žvilgtelėjo į ekraną bet ten buvo tik Rytis, kuris teiravosi dėl matematikos namų darbų. 

T/v netgi truputį susigėdo, jog taip apsidžiaugė galimybe, kad jai atsakė Radži. 

"Reikia susiimti" pagalvojo t/v sau. Tačiau kaip tik tuo momentu ji(s) iš ties gavo žinutę iš Radži, tad jo(s) visi pasiryžimai taip ir teliko tik teorija.

Telefone švietė pranešimas "Penktadienį 19h pas mane namie"

Šūdas! Taigi penktadienis jau rytoj!

"o.. kur tu gyveni?  :,)"  T/v sekundėlę išsigando, pagalvojęs(usi), kad galbūt su klausimais erzina Radži ir jis atsako tik iš mandagumo, tačiau nuramino save supratęs(usi), kad jam(i) reikia šitos informacijos, jeigu iš vis nori patekti į tą vakarėlį. Visgi papildomai pridūrė: "sorry jei per daug klausinėju"

"viskas gerai, nesirūpink :D " Nuramino t/v Radži, o tuomet pasakė savo gyvenamąją vietą. 

"Tai bent... nuosavas namas..." pagalvojo sau t/v. Tuomet žvilgtelėjo į savo buto langą iš lauko ir susivokė kiek laiko paprasčiausiai prastovėjo prie laiptinės durų.

Butas buvo tuščias, matyt tėvai dar negrįžę iš darbo. T/v spoksojo į savo atspindį tame pačiame veidrodyje, į kurį žvilgtelėjo išeidama(s) iš namų. Tuomet perbraukė ranka per savo plaukus, ir, nusprendęs(usi), kad jie per ilgi, iš virtuvės stalčiaus pagriebė metalines, dar iš sovietinių laikų žirkles, ir nuėjo vonion, kur nusitrumpino plaukus per gerą sprindį. 

T/v nusprendė rezultatus nusiųsti savo draugui Ryčiui. 

"Kodėl tu taip pasidirbai?" Paklausė jis.

"It's called fashion, honey, look it up B)" Atsakė t/v, pati(s) gerai nežinodama(s), kodėl taip padarė. 

Visgi plaukai neatrodė taip prastai, galėjo būti ir daug blogiau. O gal net Radži rytoj pastebės naują šukuoseną ir pakomentuos? Galbūt jam netgi patiks nauja t/v išvaizda? Reikia baigt fantazuoti, nes po to bus tik dar blogiau, kuomet Radži neišvengiamai atstums t/v dėl kieno nors kito. Juk dar nebuvo t/v gyvenime momento, kuomet ji(s) būtų kažkam pirmas pasirinkimas. Visuomet atsiranda kažkas įdomesnis, protingesnis, gražesnis, geresnis...

T/v nusikratė šias mintis ir nusprendė sėsti prie namų darbų.

- - - - -

Antro skyriaus pabaiga