Gyvenimo sandėris

Prologas

„Rugpjūtis, 2000

Brangus dienorašti,

Praėjo metai nuo tos dienos, kai mečiau viską ir pradėjau gyvenimą iš naujo. Pamiršau visus bučinius, prisilietimus bei širdį glamonėjančius žodžius. Pamiršau jo veidą, jo išdykėlišką šypseną, kai matydavo mano nuogą. Kai jis mane besąlygiškai dulkindavo, mačiau jo veide ne meilę, o panieką. Jis visuomet išsiliedavo ant manęs. Pamiršau tas naktis, kurios buvo tamsios ir šaltos be JO. Jis smaginosi su kitomis, kurių net vardų nežinojo. Kiekvienas mielas žodelis buvo skirtas tik joms, visi švelnių rankų prisilietimai – pigioms subinėms. O skaudžiausia, kad aš verkiau dieną ir naktį, jaudinausi dėl jo ir buvau pasiryžusi atiduoti savo gyvybę vien dėl mylimojo. Mano širdis buvo daužoma į mažiausius gabalėlius, buvau skriaudžiama tiek fiziškai, tiek emociškai. Tačiau viskas pasikeitė, kai išdrįsau tai padaryti. Kai nusprendžiau jį nužudyti. Nebuvo lengvą, pripažinsiu, bet paspausti gaiduką man ranka nesudrebėjo. Tą akimirką aš supratau, kad jo nekenčiu ir širdis užsivėrė. Užskleidė kietą geležinį skydą ir pasislepė po juo. Dabar aš stipri moteris, nepalaužiama ir žinanti savo siekius.

Gyvenimas su skriaudėju davė pamoką, kad visi vyrai šunsnukiai ir jie nenusipelno gyventi. Žiurkės lieka žiūrkėmis ir niekas to nepakeis, net ir visagalė visata. Tokią nuomonę apie vyrus buvau susidariusi visus metus iki tol, kol neišvydau vaikino gatvėje stovinčio eilėje. Aukštas, brunetas bei židrų akių savininkas lūkuriavo neilgoje eilėje ir laukė kada galės nusipirkti karštos kavos puodelį. Iš šono paprastas vaikinas manęs niekada nebūtų sužavėjęs, mintyse gal ir pasišaipyčiau iš jo lyties, tačiau tą akimirką, kai jis pasisuko ir nusišypsojo, ištirpau it sniego senis skaisčioje saulėje. Brunetas šypsojosi man. Aš sustojau vidurį kelio ir sustingusi stebėjau jį, jaučiau kai kūnas kaista ir širdis atsiveria. Kad ir kaip vengiau ir neigiau tą jausmą, jaučiau, kai geležinis skydas atsiverė ir mano širdis suvirpo. Žvelgiau į jį ir mintyse klausiau savęs kuo jis mane žavi, ką tokio turi, tačiau visi atsakymai bylojo, kad jis yra ypatingas. Vaikinas lūkuriuojantis gatvėje palaužė mano sugniuždytą širdį. Vijau jį iš minčių, stūmiau šalin, tačiau negalėjau, nes jis buvo ne tik mano galvoje, bet ir širdyje, kurioje saugojau pačias siaubingiausias savo paslaptis. „