World is a strange place✖️

•Pain inside of me•

Merginos stovėjo laiptų viršuje ir kalbėjosi. Viena iš jų dėvejo tamsią safyrų spalvos suknelę žėrinčiais žvyneliais, o kita mergina žengianti laiptelį po laiptelio žemyn, buvo apsirengusi baltą, ties liemeniu ir kaklu paauksuotą suknelę. Jai einant suknelė žibėjo įvairiausiom spalvom, o tamsi kaukė neleido atitraukti akių. Garbanoti plaukai lengvai krito ant pečių ir nugaros. Juose įsegta balta plunksna suteikė merginai elegantiškumo, paslaptingumo. Ji priminė merginą iš "Puikybės ir prietarų". Tartum gulbė įsklendė į salę ir vaikinų žvilgsniai susmigo jos link. Prasidėjus naujai dainai nepažįstamoji baikščiai žvalgėsi po salę, lyg kažko ieškodama. Jos akys žibėjo šviesose.

"Kas ji?" paklausė šalia stovintis Vilis.

"Net neįsivaizduoju.." tepratariau pakerėtas jos žvilgsnio.

"Na, žinai kaip galima tai pakeisti," jis nusijuokė.

Kreivai pažvelgiau į draugą ir pasitaisęs švarką patraukiau žavosios merginos link.

"Gal pašoksi su manimi?" ištiesiau jai ranką. Mano akys susitiko su nepatikliu jos žvilgsniu, tarsi bandė įtikinti, kad sutiktų. Mergina ištiesė ranką nepratarusi nei žodžio ir tvirtai suspaudė. Nusivedžiau ją link salės vidurio ir apsivijau ranka jos liemenį, jausdamas netvirtą kūną. Begalinė šiluma sklido iš merginos akių ir šypsenos.

"Mes pažįstami?" Įdėmiai žiūrėdamas paklausiau.

"Galbūt," ji nusijuokė. Juokas skambėjo lyg varpeliai. Mano širdis pašėlo daužytis, kas nutinka pernelyg retai.

"Kuo tu vardu?" vėl paklausiau lėtai sukdamas merginą valso ritmu.

"O tu?" jos veide žaidė žaisminga šypsena. Ji privertė nusišypsoti ir mane.

"Mano vardas Zayn. Dabar tavo eilė," stipriau suspaudžiau jos liemenį.

"Šiandien kaukių balius. Argi neturėtume slėptis po kaukėm, o ne išsiduoti praėjus vos kelioms minutėms?".

"Man nepatinka taisyklės," mergina įdėmiai žvelgė į mane, tačiau tylėjo. Jos akys buvo kupinos nekantraus laukimo. Ji tarsi žvelgė į mano sielos gelmes. Tyrė mane, jaučiau lyg pažinočiau jos akis, sielą.

"Tavo kaukė tave atspindi," vėl pasigirdo tas skambus juokas.

"O tavo tave, spėju," sukomės ir sukomės ratu. Daina po dainos, šokis po šokio. Mergina mažakalbė, tačiau akys pasakė užtektinai. Ji buvo laiminga, o tai darė laimingą mane. Jos akys žibėjo dainai įpusėjus ir baikščiai dairėsi po salę jai pasibaigus. Kai mergina atstūmė antrą vaikiną, kviečiantį sekančiam šokiui, neištvėręs paklausiau: "kodėl?".

"Kas kodėl?" mergina tarsi pabudo iš sapno.

"Kodėl atstumi visus vaikinus?".

"Tavęs neatstūmiau," ji nusišypsojo.

Minutėlę susimąsčiau. Kodėl? Kodėl manęs? Nepratariau nei žodžio, nenorėjau būti įkyrus.

"Man sunku pasitikėti kitais, netgi vienam šokiui," jos žvilgsnis ištarus šiuos žodžius pasikeitė, atšalo. Šypsenos veide nebeliko, o ranka, tvirtai laikiusi prieštai, trumpai sudrebėjo.

Tyrinėjau merginos veidą. Jaučiau jog merginai tai buvo skaudi tema, tad tik nusišypsojau ir paklausiau ar nenorėtų prisėsti. Beeinant laisvo staliuko link pagriebiau dvi taures šampano ir vieną padaviau merginai. Pastebėjau Vilį, žiūrintį tiesiai į mane ir rodantį nepadorius judesiu. Pakračiau galvą ir tyliai nusijuokiau.

"Gal jau pasakysi kas esi?".

"Nenurimsi, tiesa?" mergina pakreipė galvą , atidengdama savo kaklą. Jos plaukai lengvai krito į vieną pusę, tad netyčia pastebėjau iš po suknelės šviečiančią mėlynę ant jos pečių. Stengiausi į ją nežiūrėti, tačiau mintyse pradėjau nerimauti. Tai neatrodė kaip netyčinis sumušimas. Labiau priminė rankos atspaudus. Pažvelgiau į merginą, kuri lėtai pakėlė savo rankas prie kaukės ir jau buvo besiruošianti ją nusiimti, tačiau prie mūsų priėjo vaikinas.