Panelė verta milijono//lt

47

- Pasiruošus? - Titas tarė prieš atidarydamas duris.

Giliai įkvėpiau ir linktelėjau. Laikas viską pabaigti. Tuoj dingsime iš čia.

Titas atidarė duris, praleisdamas mane pirmą. Pirmas dalykas ką užuodžiau buvo nemalonus kvapas, kurio net neatpažinau. Jis tiesiog nemalonus.

- Neišpeši iš manęs nieko, tu suknistas..

Smūgis vyrui į galvą. Kraujas, iš jo burnos užlašėjo ant mano šviesios suknelės.

- Labai gražu, ačiū, - sumurmu prieidama prie bejausmės išraiškos Tristano. - Labas.

- Tu sveika. Ka.. Ne. Kas buvo? - tyliai sumurmėjo pažvelgdamas į mano pėdą. Bintu tapusi patalinė jau buvo permirkusi krauju, vis dar palikinėjau mažytes kraujo pėdutes.

- Viskas gerai, - išsišiepusi pabučiuoju jį sekundei, tada atsitraukiu.

- Aš dar kartą kartoju.. Nesakysiu jums.. Nieko..

Vyras, kurio vardą jau pamiršau, nustojo mušti Jones, kurio pinigus ir bandome atsiimti. Priežastis beribių Tristano pykčio, sėdėjo pririšta. Priėjo eilė mano darbui. Visi stebėjo, laukė ir skaičiavo paskutines minutes, kol esame šiame pastate.

- Ji labai graži, Jones, - tariu pritūpdama ir pataisydama ramios mergaitės drabužėlį. Ši tik sukrizeno, žiūrėdama man į akis.

- Ne, - vyras sunkiai sudejavo, pamatydamas dukrą. Jo nusivylimas parodė, kad duos viską, ko prireiks.

Bent jau taip atrodė.

- Mes jai nieko nedarysime. Visgi. Vaikų neskriausdžiam, priešingai ne tu. Tiesiog tu jos niekada nebe pamatytum. Manau ji greit pritaptų mūsų šeimynoje.

Švelniai paglostau mergytės plaukučius, pagalvodama, kaip negerai jaučiuosi tai darydama. Tačiau be kūdikio, planas nebūtų suveikęs.

Jis galvojo, nors atsakymą puikiai žinojo.

- Tai ką darysi, Jones? - giliai įkvėpiu kiek susvyruodama, nes staiga pasidarė labai silpna.

Valdykis.

- Pasiimkit viską, - pagaliau sumurmėjo, o netrukus pasigirdo nemalonus klyksmas mergaitės, kuri pamatė kraujuojantį ir pamėlynavusį tėvo veidą. Vienas dantis ant krūtinės..

- Puiku, - nusišypsau atsistodama ir grįždama į savo vietą.

Titas su draugu pradėjo užsirašinėti Jones sakomą informaciją, kodus ir slaptažodžius.

Atsirėmiau į sieną stebėdama kraujo balą. Tada į mergaitę.

- Matilda?

- Mhm? - pakėliu akis į Tristaną, kurio plaukai buvo netvarkingai susivėlę.

- Viskas gerai? Tu balta kaip popierius, - pasakė tada, kai nutildžiau kūdikį čiulptuku.

Mergytė tik suniurzgėjo, supratusi, jog savo verkimu dėmesio negaus. Tada užsimerkė.

- Jo, štai, - daviau Tristanui atmintuką, ištrauktą iš kišenės.

Šis linktelėjo, o aš pastebėjau naują įbrėžimą ant jo kaklo. Dar vienas būsimas randas ant Tristano kūno.

- Kodai geri, viskas atitinka, - sumurmėjo Titas, greitai pasiimdamas kuprinę nuo grindų ir visus pradėdamas skubinti. - Tuoj turėsim svečių, tad..

Man patinka kaip kritinėse situacijose Titas išlieka ramus. Tuo metu Marta praktiškai panikavo.

- Šaunu, greitai, greitai!