soulmate, who wasn't meant to be. / romance

1

-Ir tada, kai jo ranka nuslydo mano šilkinėmis kelnaitėmis, sudrėkusiomis iš susijaudinimo, turėjau giliai įkvėpti ir sulaikyti save, kad neišrėkčiau jam tuoj pat jas nuo manęs nuplėšti,-perskaitė Trina ir atitraukusi akis nuo knygos įsmeigė žvilgsnį į mane.

-O tu įsitikinus, kad skaitai mielą meilės istoriją, o ne smut?-prunkštelėjau.

-Ant nugarėlės apie nieką panašaus nerašė! Ar knyga, pavadinimu "Tyliai pakuždėk", tau primena smut?-ji pamojavo tikrai nekaltai atrodančiu romano viršeliu.

-Šiek tiek,- trūktelėjau pečiais.-Tyliai pakuždėk... nuplėšti sudrėkusias šilkines kelnaites?-užsidegus žaliai šviesai sutelkiau dėmesį į automobilio vairavimą.

-Aha,-nusijuokė.-Tačiau nesakau, kad man nepatinka. Tiesiog ne tai, ko tikėjausi.

Spoksojau į besidriekiantį kelią. Važiavome jau ilgiau nei kelias valandas ir galiu prisiekti, kad nuo vairo laikymo man pradėjo tirpti pirštai. Tiesa, galbūt buvau per daug įsitempusi ir per stipriai jį spaudžiau, bet vairuoti nemėgau, dėl to kylantis nerimas neleido atsipalaiduoti ilgoje kelionėje. Be to, Trinos automobilio sėdynės tikrai nebuvo vienos iš patogiausių.

-Žinai, jei būtum vairavusi tu, mes tikriausiai jau įsirenginėtumėm namuose ir galvotumėm apie vakarienės gaminimą. Tu norėtum makaronų su sūriu, o aš protestuočiau ir raginčiau pasigaminti picą,-dėliojau scenarijų galvoje. Šiuo klausimu tarp mūsų visada užvirdavo ginčai. Kad ir kokios geros draugės bebūtumėm, beveik niekada nesutardavom, kai kalba pasisukdavo apie maistą.

-Maja,-užvertusi knygą ji visu kūnu pasisuko į mane,-mes abi puikiai žinom, kad po vakarykščių margaritų aš negalėjau sėsti prie vairo. Be to, norėjau pasinaudoti proga paskaityti. Neabejoju, kad vasara šiame miestelyje nebus nuobodi, tad knygą tikriausiai retai teatversiu.

-Mhm,-numykiau. Nebuvau tuo tikra. Nežinojau, kas manęs laukia sugrįžusios į šias apylinkes ir, jei atvirai, nežinojau, ar noriu sužinot.

Pravažiavus dar kelias miškingas vietas ir saulei leidžiantis tolumoje pagaliau galėjau pamatyti kiek pakrypusį ženklą, kuris pranešė apie prasidedančią Sinko miestelio teritoriją. Miestelio, kuriame užaugau, kuriame praleidau gražiausias ir blogiausias savo dienas, kuriame tiek daug prisiminimų, jog gniaužia kvapą vien pagalvojus apie vėl jame sutiktus rytus ir vakarus, apie sugrįžimą į gimtuosius namus. Tai vieta, kurioje žengiau pirmus žingsnius, kurioje tarp likimo suvestų sielų buvo sukurti tyriausi ryšiai, kurioje visada liko dalelė manęs, net ir išvykus į kitą šalį. Ir štai, aš sugrįžtu.

Ne tuščiom, savaime aišku. Su manimi begalė daiktų, pilnų krepšių bei, žinoma, mano sielos draugė Trina, su kuria esame pažįstamos ir kone neišskiriamos jau ketverius metus. Būtent dėl to, kai apsisprendžiau vasarą praleisti senuosiuose namuose ir Trina paklausė, ar galėtų keliauti kartu, nė akimirkos nedvejojau ir sutikau. Ši mergina man be galo svarbi, be jos aš pražūčiau ir tikriausiai pražudyčiau visus kitus.

/

Kai sustabdžiau automobilį buvusių savo namų kieme, nostalgija smogė man į veidą. Aš tikrai čia. Tai realybė, tai vyksta. Paskutinius kelis metus net sapnuose regėjau šį namą, akimirkas iš vaikystės, jaučiau, kad privalau čia sugrįžti. Išvykti ir palikti už savęs visą savo vaikystę buvo be galo sunku, bet man, tuomet skaičiavusiai tik keturioliktus gyvenimo metus, išsikraustymas į kitą kraštą veikiau priminė nuotykių ir linksmybių kupiną kelionę, naujus draugus ir naują aplinką, o ne išsiskyrimą. Turėjome išvykti dėl tėčio darbo reikalų ir tada man visai nerūpėjo, kad palieku savo seną gyvenimą už borto. Dabar man devyniolika ir ilgai ieškojusi laimės svetur turiu nuojautą, kad ją galiu atrasti čia.