Different Life

Chapter 1

Viskas prasidėjo kaip visuomet. Nuo užsimezgusios gyvybės. Amelia. Toks buvo mergaitės vardas, kuri tūrėjo gimt. 

Lygiai devynis mėnesius, išnešiota po mamos širdimi, mergaitė gimė Liepos penkioliktą dieną. Gimdymas nebuvo sunkus, o sulaukę naujagimės, visi džiaugėsi. 

Viskas buvo gerai, mergaitė augo, buvo linksma, mažytė, gražutė , šviesiaplaukė Amelia. 

Dėja. Sulaukusi dviejų metų, Amelia ėmė sirgti. Kamuojantis čiaudulys bei kosulys, nuolatos kankino mergaitę. Gripas negali tęstis ilgai, tiesa? 

Spėjimai pasitvirtino. Tai nebuvo gripas, ar paprastas peršalimas. Jai buvo išsivysčiusi bronchinė astma. Sužinojus diagnozę, tėvai pakraupo. 

- Ši liga neišgydoma. Tereikia laukti, ir tikėtis stebuklo, jog metams einant, ji išgis. – tokie buvo daktaro žodžiai. 

Kasdien čiaudėdama ir kosinti mergaitė, to nesureikšmino. Jai nerūpėjo, jog serga tokia liga. 

Kaip ir normali , jos metų mergaitė, žaisdavo kieme, ir darydavo tuos pačius dalykus kaip ir kiti. 

Bet.. Kuomet viskas darėsi rimčiau pamažu Amelia'i augant, ji suprato, jog kažkas ne taip. Ji kitokia. 

Sulaukusi penkerių metų, išsikraustė į kitą būstą. Naujoji vieta buvo erdvi, milžiniška, su nuosavu kiemu. Nė nepalyginsi su ankstesniąja vieta.

Tuomet buvo saulėta, Birželio 12 diena. Ji su savo geriausiu draugu, ir drauge žaidė kieme. Vaikai linksminosi mėtydami kamuolį, supdamiesi ir žaisdami slėpynių. Amelia apėmė smalsumas užlipti ant spalvoto suoliuko. Neilgai trukus, jos mažutės rankytės, pasirėmė į sieną, ir užsikabarojo ant suoliuko. Pažvelgus žemyn, vaizdas šiek tiek baugino, bet reikėjo įrodyti , jog ji – ne iš kelmo spirta. Ištiesusi rankas į šalį taip sudarydama pusiausvyra, žengė pirmuosius žingsnius. Viskas klostėsi puikiai, ir Amelia įsidrąsino pagreitinti žingsnius. O veltui. Suolelis ėmė klibėti, ir mergaitė neišsilaikiusi krito žemyn ant kieto asfalto. Milžiniškas skausmas nudiegė visą kūną. Tačiau ji neverkė, nes nieko nejautė. Draugai bei mama kalbino mergaitę, ir prašė neužsimerkti. Amelia ėmė dusti. Ji nukrito ant nugaros, ir tai sukėlė dusinimą. Aplinkui esantys žmonės dar bandė ką nors sakyti, tačiau tai buvo per niek. Oras nebepasiekė plaučių. Ausyse buvo spengianti tyla, o akys pamažu merkėsi. 

Ar tai pabaiga? 

Ne. 

Tai nebuvo pabaiga. 

Tačiau arti.

Tuomet, buvo pirmas, ir pats stipriausias žingsnis prie mirties. 

Dabar – tai įprasta. 

Tu susitaikai su šia mintimi.

Ligi šiolei žinai, jog nieko negali pakeisti. 

Tik laukti.