Different Life

Chapter 2

Ji nukrito ant nugaros, ir tai sukėlė dusinimą. Aplinkui esantys žmonės dar bandė ką nors sakyti, tačiau tai buvo per niek. Oras nebepasiekė plaučių. Ausyse buvo spengianti tyla, o akys pa mažu merkėsi.
Žmogui, kuris mane išgelbėjo, būsiu dėkinga visą savo gyvenimą. Nesvarbu kiek tas žmogus blogo man padarė, kad ir kaip jis manęs nekenčia.. Tik dėl jo pagalbos, vis dar esu čia.
Kelios sekundės. Tiek trūko, ir aš jau būčiau kape. Taip.. Gyvybė trapesnė , nei mes numanome. Tereikia tiek nedaug, ir tavo gyvenimo linija nutrūks.
....
Tai buvo ne pabaiga. Astma stiprėjo, ir buvo tik blogiau. Amelia augo, ir viskas keitėsi. Galų gale atėjo pirma klasė. Visi vaikai buvo draugiški bei malonūs. Mergaitei patiko mokykla.
- Vaikai , susipažinkit su Amelia. – mokytoja maloniai pasakė. Visi maloniai pasisveikino bei atsistojo. Kokia pagarba !
Tuo metu , mažylei į akis krito berniukas. Juodaplaukis, tylus berniukas.
- Sėsk šalia Zayn. – Mokytoja sušnabždėjo , ir palydėjo ligi to pačio juodaplaukio berniuko.
Amelia's P.O.V
Šiek tiek nejaukiai pasijaučiau, kai berniukas kuo toliau pasitraukė. Iš mažytės kuprinės ištraukiau savo knygas ir dailiai jas susidėjau ant suolo krašto.
- Į sąsiuvinius užsirašykite datą ir klasės darbą. – tarė mokytoja ir ėmė rašyti ant lentos. Visi išskyrus Zayn, paėmę rašymo priemonės rašė.
- Kodėl tu nerašai? – tyliai paklausiau, tačiau berniukas nekreipė į mane dėmesio.
„Gal būt jis nori pabūti vienas?" – pagalvojau mintyse ir greitu judesiu užsirašiau viską ką praleidau.
<...>
Per valgyklos pertrauką, sėdėjau viena, ir tyliai kramsnojau gautus pietus.
- Sveika, aš Nina. – vyresnė už mane mergaitė, prisistatė.
- Aš Amelia. – tyliai pasakiau.
- Malonu Amelia, kiek tau metų? – džiugiai paklausė ir prisėdo šalia.
- Septyneri, o tau?- pažvelgiau į mergaitės žydras akis.
- Man aštuoneri. Ar nori būti mano draugė? – sukikeno.
- Taip ! – sukrykščiau iš džiaugsmo ir apkabinau mergaitę.
- Būsim geriausios draugės. – sušnibždėjo, ir kartu nusijuokėme.
Author P.O.V
Tuo metu, draugų buvo susirasti lengva. Nina ir Amelia tapo labai puikiomis draugėmis. Tačiau mergaitė vis atkreipdavo dėmesį į tylųjį berniuką.
„Gal būt jam reikia draugo?"
,,Pagalbos?"
,,Žmogaus kuriuo galėtų pasitikėti?"
.....
Visuomet tikėjau, kad dėl visko kaltas likimas. Ir tai tiesa. Bent jau mano gyvenime. Niekada nesilioviau tikėti tuo kas neįmanoma. Jei labai norime – viskas įmanoma ! Ir svajonės pildosi ! Dėja. Ne mano. Tačiau, giliai širdyje vis dar nepasiduodu ir kovoju. Nors.. Gal būt išsipildė tie dalykai , kurių mažiausiai tikėjausi..
Po ši tiek metų kančios, suprantu .. Jog galiu būti laiminga su šia liga. Tai nėra taip blogai, kai žinai, jog kažkas neturi kojų ,rankų, negali matyti ar girdėti. Žinoma, astma tikrai nelengvina gyvenimo, bet su ja įmanoma gyventi. Tikriausiai.. ?
Kai man sunku, aš visada primenu sau, kad jeigu aš pasiduosiu - geriau nebus.