Paklydusi

1.1.

Gyvenau paprastą, bet normalų gyvenimą. Viskas pasikeitė tada, kai sužinojau tiesą apie save. Tiesą apie tai, kas esu iš tikrųjų.

.........................................................................................................................................................

-Keite, mums reikia pasikalbėti. -Ištarė mama.

Išgirdusi jos tokį rimtą balsą pajutau nerimą. Nejaugi kažką padariau?

-Prašau, prisėsk. -Pasakė kai atėjau ir žvilgsniu parodė vietą ant sofos šalia savęs. -Tai ką dabar išgirsi yra labai svarbu. Noriu, kad manęs įdėmiai klausytumeisi, supratai?

Aš tik linktelėjau. Dar labiau persigandau nei prieš tai.

-Kai tavęs laukiausi gavau žinią, jog esi viena iš mano užduočių. Mano pareiga buvo tave užauginti, pasirūpinti ir viską išaiškinti.

-Palauk... -Pertraukiau savo mamos, Reičelės, pasakojimą. -Tavo pareiga?! Kaip...

-Leisk man viską užbaigti. -Ištarė ji ir žvilgsniu mane nutildė. -Tu esi ypatinga, Keite. Jau ilgą laiką nuo tavęs slėpiau tiesą, bet supratau, jog kuo ilgiau tą darysiu, tuo sunkiau bus vėliau.

-Ne...Aš ne esu niekuo ypatinga. Esu normali, kaip ir kiekvienas žmogus! Ir apie kokią dar tiesą čia kalbi?!

-Keite, mieloji...

-Nė nedrįsk manęs taip vadinti! Visą mano gyvenimą kažką nuo manęs slėpei, o dabar viską pasakai taip lengvai ir greitai, lyg tai būtų kažkoks menkniekis!

-Suprantu, jog tau dabar sunku, bet ar bent gali pasistengti mane išklausyti?

-Ar galiu?! Tu bent girdi ką šneki? - Regavau per aršiai.

-Keite, peržengei visas ribas! -Sušuko ji.

Krūptelėjau, nes mano mama niekada nekeldavo balso.

Reičelė atsiduso, turbūt pati pasibaisėjusi tuo, kas čia ką tik nutiko. Ji atsistojo ir paėmusi nuo stalo gulintį laišką, kurio iš pradžių nė nepastebėjau, įdėjo man jį į rankas.

-Maniau kad bus sunku, bet kad taip... Šis laiškas skirtas tau. Kai jį perskaitysi, ateik į darbo kabinetą. -Tai pasakiusi Reičelė tiesiog atsistojo ir išėjo, palikdama mane vieną.

Dar ilgai svarsčiau ar atidaryti tą laišką. Maniau, o gal jau ir žinojau, jog visas mano gyvenimas gali pasikeisti. Tačiau smalsumas paėmė viršų. Išlankščiau laišką ir pradėjau skaityti.

„Saulei patekėjus nauja diena išauš. Dangus, žemė ir pragaras vėl susijungs. Jei nepaskubėsi, mirtis užklups netikėtai"

Nieko nesupratau. Dar ilgai stovėjau laišką laikydama rankose. Aš tai kažkoks pokštas?! Ką tai turėtų reikšti?! Maniau, kad mano galva gali tuoj sprogti. Lyg perskaičius kažkokią poemą viskas gali paaiškėti.

-Nieko nesuprantu... -Murmėjau eidama link darbo kabineto.

Staiga, kažkas mane pargriovė. Aš atsisukau pažiūrėti kas tai ir suklykiau. Virš manęs, ant keturių kojų stovėjo šuo, kuris buvo visas iš žemyn slystančių smirdančių gleivių.

Tas padaras iššiepė nasrus ir pradėjo urgzti. Kai jis išsižiojo pamaniau, jog man galas ir užsimerkusi laukiau skausmo... Kurio, mano nuostabai, taip ir nesulaukiau.

Atsimerkusi išvydau nežmonišką vaizdą. Priešais mane stovėjo tvirto sudėjimo vaikinas. Kai jis atsisuko, tamsiose akyse pastebėjau žaidžiant liepsneles. Ryški žandikaulio linija dar labiau paaštrino ir taip skvarbų žvilgsnį.

Netrukus atbėgo ir Reičelė. Išsigandusios jos akys išsiplėtė, kai pamatė tą padarą, gulintį netoliese manęs ant grindų, be jokių gyvybės ženklų. Ji pribėgo prie manęs ir tarė:

-O mieloji! Ar tau viskas gerai?! Išgirdau tavo riksmą. Ar tu sužeista!?

-Man... Man viskas gerai. Jis mane išgelbėjo. -Atsakiau ir nukreipiau žvilgsnį į vaikiną.

Atrodo, kad Reičelė tik dabar jį pastebėjo. Tiesa pasakius, ji neatrodė labai patenkinta pamačiusi jį.

-Damianai, ačiū už pagalbą, bet tau jau laikas išeiti. -Tarė ji ir tyliai, bet griežtai sušnabždėjo, kad negirdėčiau aš - be to, tiek ginklų į žmonių pasaulį neštis negalima!

Tik dabar pastebėjau daugybę peilių ir kitokių aštrių dalykų užkištų jam už juosmenį juosiančio diržo.

-Reičele... Ir tave malonu matyti. -Su sarkazmu ištarė jis. -Ačiū už pagalbą?! Gal tu juokauji?! Jei ne aš, ji būtų jau seniai mirusi! Na, o dėl ginklų... Man patinka būti pasiruošusiam viskam.

-Ačiū kad mane išgelbėjai. -Pasakiau stodamasi.

Tik dabar jie abu pasižiūrėjo į mane. Reičelė padėjo man tvirčiau atsistoti ant kojų.

-Tau jau metas. -Griežtai pasakė ji vaikinui, o šis tik pašaipiai nužvelgė mus.

-Žinai, aš dar grįšiu. -Tarė jis.

-Tu to nepadarysi, Damianai. -Prieštaravo mama

-Mes dar pamatysime. -Pasakė parodydamas, jog ginčytis net neverta.

Jis dar kartą nužvelgė mus abi. Kažkodėl nuo to žvilgsnio mano oda pašiurpo.

Ir tada jis apsisukęs dingo...

..............................................................................................................................

Tai mano pirmoji istoriją, kurią skelbiu viešai. Taigi laukiu jūsų nuomonių ir žinoma pasiūlymų! :) Ačiū, kad skaitėte!