Paklydusi

1.16.

Stebėjau savo mamą kalbančią telefonu. Ji stebėtinai greitai pasikeitė per kelias savaites. Plaukuose matėsi keli žili plaukai, po akimis tamsavo juodi ratilai. Net nepastebėjau kaip ji sublogo. Tikriausiai tai dėl įtampos, ir... kad ir kaip nenorėčiau pripažinti – dėl manęs.

– Maniau, jog tarybą iškviesit šiek tiek... – Bandžiau suformuluoti tinkamą pabaigą.

– Magiškiau? Keite, taip tai antgamtinio pasaulio atstovai, tačiau juk dabar 21 amžius, ne viduramžiai. Nejaugi manei, kad parašysim laišką ir įduosim jį kokiam vanagui ar pelėdai, jog perduotų žinią? Tai nebūtų labai jau greitas susisiekimo būdas.

Kažkiek susigėdusi nuleidau akis į žemę. Tikrai maniau, jog Reičelė rašys laišką ir man buvo gėda, jog Izabelė perskaitė mano ir taip nuspėjamas mintis.

Reičelė padėjo telefoną ant staliuko ir gailestingai pažvelgė į Izabelę ir mane.

– Jie bus čia tik rytoj ryte. Daugiau nieko negalėjau padaryti.

Mano sesuo pašoko ant kojų.

– Mes negalime tiek laukti! Per tiek laiko jie gali ją nužudyti! Tu juk tai supranti, tiesa?!

Aš taip pat atsistojau ir pritariau Izabelei.

– Ji teisi, mes negalime laukti. Velnias žino ką su ja ten dabar daro. Ji kenčia ir tai tik dėl mano kaltės.

Reičelė perbraukė ranka plaukus.

– Tai ne tavo kaltė, Keite. Aš noriu jai padėti, tačiau mes nežinome kur jos ieškoti, ar tai suprantate? Be to, pažeistumėme tarybos įsakymus.

– Nusispjaut man į tuos įsakymus. Ji mano sesuo ir aš eisiu jos ieškoti, be tavo pagalbos ar su ja. – Iškošė Izabelė.

Seniai mačiau ją tokią piktą ir susijaudinusią.

– Suprask, ji man labai brangi. Kad ir ko būtų pridirbusi praeityje, šį kartą aš tikrai mačiau, jog ji nori pasikeisti. Ir ji pasikeitė. Įsivaizduok, kad vietoj Vivjanos dabar yra Keitė. Argi nepadarytum to paties?

Stojo tyla. Mačiau kaip mamos akyse maišėsi keletas jausmų: supratimas, gailestis, dvejonės ir... baimė?
Pagaliau ji po ilgo svarstymo atsiduso.

– Na gerai, tačiau kur jos ieškosime? Kur gausime ginklų? Mums reikia pasiruošti, o šitaip eiti negalime.

Pamačiau, kaip Izabelė šyptelėjo.

– Žinau kas mums gali padėti.

Sesuo puolė prie durų ir tarpduryje stabtelėjo.

– Nejaugi neisite su manimi?

..................................................................................................

Po keliasdešimt minučių kelio apstulbau pamačiusi kur mes atvažiavome. Tai buvo Emilės namai.

– Ką mes čia veikiame? – Paklausiau sutrikusi.

– Izabele, tu tikrai ketini prašyti Natali pagalbos?

– Tai paskutinė mūsų viltis. Ji privalės mums padėti. – Tarė ji ir išlipo iš mašinos.

Nusekėme paskui ją. Kodėl jie kalba apie mano geriausios draugės mamą?  Nejaugi ji irgi... kitokia?

Priėjusi prie durų Reičelė pabeldė į duris.

– Bus geriau, jeigu su ja pasikalbėsiu aš. – Pasakė mama.