Paklydusi

1.11.

Ir vėl buvau viena namuose. Nežinojau, ką veikti... Galvojau pasikviesti pas save Damianą, bet neturėjau jo numerio. Staiga išgirdau tylų beldimą į duris.

–Kas čia per... –Pradėjau murmėti žengdama triukšmo šaltinio link.

Žvilgtelėjau pro durų akutę ir išvydau gražią nepažįstamą blondinę.

–Kas ten? –Surikau klausiamai.

–Keite, įleisk mane.

Balsas buvo gana įsakmus. Nė neketinau įsileisti kažkokios merginos į savo namus.

–Kas tu? –Pakartojau.

–Aš tavo sesuo. Izabelė.

Kažkodėl išgirdus šitą vardą balselis viduje sakė, jog mergina sako tiesą. Tačiau turėjau būti visiškai tikra.

–Parodyk dilbį. 

–Ką? –Apstulbo mergina nuo netikėto mano klausimo.

–Dilbį. Parodyk dilbį. –Pakartojau garsiau.

Išgirdau kitoje pusėje durų trumpą atodūsį. Mergina atidengė savo dilbį ir iškėlė jį prieš durų akutę.

–Gerai? –Paklausė ši.

Aš nieko neatsakiau. Bandžiau įžiūrėti tą randą, kurį turiu aš ir Vivjana. Pamačiau ant Izabelės rankos neryškias linijas.

Atidariau duris ir rankos mostu liepiau jai užeiti.

Merginai įėjus į vidų ėmiau ją nužiūrinėti. Izabelė buvo aukšta. Tai pirmas dalykas, kuris krito man į akis. Banguoti plaukai siekė jos mentes. Grakščia ir dailia figūra ji atrodo tiesiog plaukiojo po kambarį.

–Tai tu esi toji sesuo? –Bandžiau pradėti pokalbį.

Netikėta buvo sulaukti jos apkabinimo.

–Ak, Keite, seniai norėjau su tavimi susipažinti. Kai tik sužinojau kad Vivjana tave rado nieko nelaukusi puoliau tavęs ieškoti.

Nustebau kiek daug žodžių ką tik išėjo iš  jos burnos.

–Tau tai tikriausia visai netikėta. –Pasakė Izabelė ir plačiai nusišypsojo.

–Taip. –Sugebėjau išspausti.

Izabelė mane visą nužvelgė. Turbūt dabar jos eilė mane vertinti.

–Girdėjau visai neseniai pas tave buvo užsukęs Konoras Grondas. – Tarė.

Atsiminiau tą vyrą ir mūsų ne itin malonų susitikimą.

–Taip. Nebuvo itin malonu. –Atsakiau.

–Žinau, Keite. Jis yra nedoras. –Nuo Izabelės veido dingo šypsena.

Mes pasukome svetainės link ir atsisėdome ant sofos.

–Taip pat girdėjau ir tai, jog Damianas sukiojasi aplink tave. –Izabelė man mirktelėjo. –Tai tiesa?

Nežinau kodėl, bet maniau, jog ja galiu pasitikėti. Nuo pat atvykimo pradžios Izabelė su manimi elgėsi tikrai maloniai.

–Jis užsuko kelis kartus ankščiau... –Pradėjau pasakoti.

–Mieloji! Gali man nepasakoti! Iš tavo akių matau ką jis reiškia tau.

Pajutau kaip skruostai rausta.

–Tai kad jis...

–Tau nieko nereiškia? –Pabaigė mano mintį mergina. –Nemeluok man. Meluoti negražu, o ypač savo sesei.

Turbūt aš dar labiau nuraudau, nes Izabelė tik gardžiai nusijuokė.

–Keite, nereikia manęs gėdytis. Aš tavo sesuo ir niekada tavęs neišduosiu.

Jos rankos apkabino mano pečius. Kažkodėl pasijutau labai saugi ir rami. Man patiko Izabelės būvimas šalia. Trumpam užmerkiau akis.

–Matau, jau susipažinote. –Visai šalia pasigirdo Vivjanos balsas.

Greitai atsimerkiau ir išvydau priešais save stovinčią kitą sesę.

–Vivjana... –Ramiai tarė Izabelė.

–Ir tave malonu matyti. –Pertraukė ji.

–Gal jūs galite nesipešti? –Tyliai paklausiau.

Vivjana nusijuokė, o Izabelė šyptelėjo.

–Niekas čia nesipeša. –Atsisukusi į mane tarė Vivjana. –Mes taip visada bendraujame.

Pamačiau Izabelės pritariantį linktelėjimą.

–Nugirdau jūsų pokalbį... –Nutęsė Vivjana.

Mano širdis suspurdėjo. Prašau, kad tik nebūtų išgirdusi apie Damianą.

–Tai Damianas sukiojasi apie tave? –Paklausė ji.

Šūdas...

–Mes... Na, aš... –Mikčiojau.

–Nesijaudink. Pasiimk jį. Man jis kėlė vien tik rūpesčius. –Pasakė mergina.

Nesupratusi kelis kartus pamirksėjau.

–Tu pažįsti Damianą? –Paklausiau apstulbusi.

Kambaryje pasidarė tylu.

–Nejaugi jis tau nieko nepapasakojo?

–O ką turėjo? Damianas man nieko nesakė nei apie jus, nei...

–Supranti,–Pertraukė mane Vivjana.–Jis man labai padėjo ten apačioje ir kai aš jau buvau beveik ištrūkus iš pragaro Damianas norėjo, jog pasiimčiau jį kartu.

–Bet..? –Leidau jai tęsti toliau.

–Iš ten galėjau išeiti tik viena. Tokios buvo "taisyklės".

–Taisyklės? Kokios dar..?

–Tai nėra svarbu. Svarbiausia yra tai, jog dabar jis  kerštaus... Norės atsikeršyti už tai, jog jį palikau.

–Ir tai nėra paprasčiausias kerštas. –Tarė Izabelė. –Jis norės ją nužudyti.