Elita Lahm „Kalėdinis Autobusas"

1 dalis

Skiriu visiems vairuotojams

Rimantė

– Audrone, šiais metais nusprendžiau neimti atostogų prieš Kalėdas, tad gali susitikimus organizuoti iki pat gruodžio 24-tos dienos ir tarpušvenčiu. Bus mažiau darbų po Naujų metų, – įžengusi į mažą gelsvų sienų kambariuką tarė Rimantė.
Audronė tik spoksojo į savo vadovę, bet Rimantė iškart pastebėjusi baimę savo padėjėjos akyse suskubo pridurti:
– Nesijaudink, tau dirbti nereikės. Galėsi išeiti atostogų kaip ir planavai, susitvarkysiu. Tik norėjau pranešti, kad jei kam skubiai reikės susitikimų, juos gali drąsiai organizuoti šventiniu laikotarpiu, gerai? – Audronė linktelėjo ir grįžo prie darbo. Prieš išeidama Rimantė trumpam grįžtelėjo. – Ir dar, kol nepamiršau – šiandien turėsiu išeiti valanda anksčiau, susitinku su seniai matyta drauge. Siūlau ir tau ilgiau nesėdėti, ir taip dirbi viršvalandžius, – Rimantė išspaudė padėjėjai dėkingą šypseną ir įsmuko atgal į savo kabinetą.
Audronė nebuvo labai kalbi, o gal vis dar apšilinėjo kojas naujame darbe, bet notare dirbanti Rimantė jos tylaus būdo nesureikšmindavo. Visą mėnesį Rimantė ieškojo tinkamo žmogaus padėjėjos darbui, jau buvo benuleidžianti rankas, kai paskutinę internetinio darbo skelbimo valandą gavo Audronės laišką ir priemė jį kaip ženklą pakviesti kandidatę pokalbiui nepaisant to, kad jos gyvenimo aprašyme paskutinis teisinio pobūdžio darbas dirbtas tik prieš tris metus.
Išaušus spalio pirmosios dienos rytui, nieko gero iš niūrios dienos nesitikėdama Audronė, po pietų sulaukė skambučio ateiti į darbo pokalbį. Išsitraukusi iš spintos savo trejų metų senumo kostiumėlį pasimatavo ir besisukiodama prieš veidrodį lengviau atsipūtė, kad po tiek metų jis, dėkui Dievui, vis dar tiko.
Kitą dieną ji susitiko su Rimante, kuri jai pasirodė esanti griežto būdo, bet, o kuris notaras švaistėsi juokeliais? Audra įsitikinusi, kad po jos skurdaus darbo aprašymo aptarimo, darbo negavo, ji ramia širdimi išsitraukė skambantį telefoną ir atsiliepė. Galvojo, kad mama - teirausis kaip sekėsi pokalbis, tačiau, pasigirdo ką tik girdėtas Rimantės balsas klausiantis ar ji galėtų pradėti dirbti jau nuo pirmadienio. Žinoma, Audronė sutiko. Viskas, ką ji tą minutę galvojo, tai kaip grįžusi namo prideda įrašą savo darbo aprašyme, kuriame išdidžiai pareiškia, kad nuo šių metų spalio ji dirba notaro padėjėja. Nebebus tos nelemtos trejų metų, juodosios bedarbystės skylės. Todėl, kiekvieną kartą, kai jos naujoji bosė Rimantė dirbdavo viršvalandžius, ji bijodavo išeiti anksčiau pas savo trimetį Jonuką, bijodavo vėl atsidurti juodoje skylėje ir užsidariusi tualete skambindavo mamai prašydama pabūti su sūnumi ilgiau, žadėdama, kad po trejų mėnesių bandomojo laikotarpio  bus lengviau. Tad kai Rimantė pasakė, kad atostogų per šventes neims, Audronę nuliejo šaltas prakaitas, nejaugi teks praleisti visas šventes čia? Audronė, gal ir būtų buvusi su ja atviresnė, bet nusprendė nesiskųsti, nes jos vienintelis tikslas buvo išlaikyti darbą ir ji tai ruošėsi padaryti bet kokia kaina.
Rimantė džiaugėsi savo naująja padėjėja. Jai nė kiek nerūpėjo jos trejų metų skylė darbo aprašyme. Ji pati tikėjosi kada nors susilaukti vaikų ir jokiais būdais nenorėjo, kad nuo tos skylės dydžio priklausytų jos tolimesnė karjera. Ieškojusi darbo didmiestyje, ir jokiai darbo vietai neatsiradus, ji pastebėjo skelbimą mažame miestelyje apie kurį iki šios vasaros nebuvo girdėjusi. Klientai pasipylė vos pravėrus biuro duris, pasirodo miestelyje dar vienas notaras buvo būtent tai ko ir reikėjo ir ji greitai įsitvirtino. Tiesa nelabai sutarė tik su Kristina, kuri čia buvo senbuvė – miestelio vilkas. Rimantė darė viską, kad tik nereikėtų su ja susitikti fojė ar bet kur kitur.
Rimantė atidarė paskutinį darbastalio stalčių kuriame sužibo sodriai žalias, išsipūtęs dovanų maišelis. Kadangi notaro darbas buvo intensyvus, ji Kalėdinėmis dovanomis pasirūpindavo dar lapkričio pabaigoje. Taip išvengdama eilių parduotuvėse ir prieš šventes pakilusių kainų.
Taip žiūrėdama į saugiai paslėptą dovanų šūsnį, ji sugrūdo ranką į stalčių ir sugraibiusi apvalų paketėlį, dailiai įvyniotą į auksinį popierių, pasidėjo ant stalo. Nuo pakabos pasiėmė žieminį paltą, užsimetė šalį, į vieną ranką griebė rankinę į kitą auksinį rutulį, nutraukė etiketę su užrašu "Tomui", išmetė ir išėjo iš savo kabineto išjungdama šviesą.
– Audrone, turiu vieną dovaną, kurios, deja, bet nepanaudosiu, – rakindama savo kabineto duris žvilgtelėjo į savo padėjėją, kuri pasekusi notarę pradėjo rengtis paltą žiūrėdama į ją klausiamu žvilgsniu.
Rimantė nenorėjo, kad naujoji padėjėja pagalvotų, jog ji dalina labdarą, tad susikaupusi ir tarpuakį suspaudusi pirštais pradėjo:
– Padariau specialius kvepalus savo... savo buvusiam draugui, aiškiai paskubėjau, – nepatogiai nusijuokė Rimantė. – Mes išsiskyrėm, – plačiai išskėtė rankas. – Bet kvepalai vyriški, tad pati nepanaudosiu, tėčiui irgi nedovanosiu, žinai, kad nekvepėtų paskui kaip mano buvęs vaikinas, – vėl nepatogiai nusijuokė Rimantė ir Audronė pirmą kartą pasijuto lyg kalbėtųsi su drauge. – Tad sakau, gal tu turi kam padovanoti? Būtų gaila išmesti gerus kvepalus, jeigu kas, gali ir Jonukui atiduoti, dėl manęs, tegu juos ir išpila, tiesiog nesinori išmesti į šiukšlių dėžę.
– Gerai, aš paimsiu, ačiū. Manau mano tėčiui tiktų, galės pasikvėpinti prieš mamą, – nedrąsiai nusišypsojo ir susigėdo supratusi, kad pirmą kartą pajuokavo savo vadovei girdint. Rimantė lengviau atsipūtė nesulaukusi jokių klausimų ir padėjėją apdovanojusi šypsena praleido ją pirmą pro duris.
Rimantė patraukė link miesto aikštėje esančios kavinės, kurioje buvo susitarusi pasimatyti su pro šalį važiavusia gera drauge Lina. Tiesą sakant, visai ne pro šalį –  net penkiasdešimčia kilometrų ne į tą pusę, bet Linai pagailo vienišaujančios Rimantės ir ši norėjo ją aplankyti.
– Labas, Rima! O Dieve, kaip seniai tave mačiau! Turėsi viską papasakoti, juk nusipirkai namą, pagaliau pradėjai darbą biure! – vos pamačiusi draugę spygavo Lina ir puolė jai į glėbį. Prie vieno staliuko sėdinčios dvi pagyvenusios moterys įdėmiai jas stebėjo. Rimantė vis dar buvo miestelio naujiena, kuri tik šūsniui paauglių nekėlė jokio susidomėjimo. Užsigulę ant stalo jie skardžiai juokėsi iš video, kurį telefone rodė vienas grėsmingai atrodantis paauglys su išskutinėtais antakiais.
– Labas, labas, ne viskas taip egzotiškai skamba kaip tu įsivaizduoji, – nusiimdama šaliką ir sėsdama priešais Liną su priekaištingu žvilgsniu veide pareiškė Rimantė. Lina iškart sužvairavo ir Rimantė nusišypsojusi pridūrė:
–  Bet aš irgi tavęs labai pasiilgau ir džiaugiuosi, kad atvykai į šį užmirštą kampelį, bent vienas pažįstamas veidas per tris mėnesius!
– Kaip tai vienintelis pažįstamas veidas? Juk ne viena atvažiavai?
– Ne viena atvažiavau, bet likau viena, – atsidususi Rimantė nudelbė akis į meniu.
– Ne, tik nesakyk, kad ir vėl?
– Mhm... – kietai sučiaupusi lūpas meniu skenavo Rima.
– Velnias, Rima... Labai užjaučiu, – sugriebė Rimos ranką ją suspausdama.
– Viskas gerai. Man atrodo, kad aš arba prakeikta arba šiaip, – patraukė pečiais. –  Na, žinai, tiesiog man nelemta sutikti Kalėdų su mylimu žmogumi.
– Na jau, nekalbėk šitaip, iš kur tau žinoti, kad su asilu susidėjai.
– Sakai, ne pirmas kartas, jau turėčiau būti pasimokius, ane? Aš ir taip maniau, bet visada tas pats.
– Tai kas nutiko šį kartą? Kas vėl buvo negerai? Ar ketini išvažiuoti? Juk namą pirkot kartu? – Priėjo padavėja, abi užsisakė kavos ir atšlijusi į kėdę Rimantė giliai atsiduso.
– Namą pirkom mano vardu, Tomas nebuvo išdirbęs šešių mėnesių.
– Bet jis tave ir įkalbėjo jį pirkti, ar ne?
– Jis užsimanė - žadėjo, kad abu dirbsim, paversim tą kiuženą rojaus kampeliu ir gražiai gyvendami auginsim vaikus. Viskas taip ir atrodė, tvarkėm namo dokumentus... Žinoma, namas vidury laukų, nuo artimiausio kaimelio dar du kilometrai, bet vieta – rojaus kampelis, – užsisvajojusi pasakojo Rimantė priversdama Liną nusišypsoti.
– Vadinasi, ne viskas taip blogai.
– Bet... kol tvarkiausi dokumentus ir įsikūrinėjau biure, čia, tas mulkis sugebėjo susirasti naują moterį.
– Ne!!! Negali būti! Kol tu viską dėl jūsų abiejų darei, jis taip su tavim pasielgė?
– Palauk, čia dar ne viskas, – Rimantė padėkojo padavėjai už kavą ir vėl atsisuko į iš nuostabos išsprogdintas draugės akis. – Pasirodo tai nebuvo šiaip moteris su kuria ką tik susipažino, tai buvo jo buvusi mergina, su jo penkiamete dukra, – Lina išsižiojo.
– Ir, ir ką? Jis niekada apie jas tau per visą šį laiką nebuvo užsiminęs?
– Jis dedasi pats apie jokį vaiką nežinojęs, bet negi dabar draskysi šeimą, lai būna, – suprunkštė Rimantė maišydama kavą šaukšteliu.
– Aš negaliu patikėti, negaliu, – purtė galvą Lina. – Tai tu liksi čia?
– O kas man lieka? Tas išsikraustė pas buvusią, o aš juk Vilniuje nebeturiu nei buto, nei darbo. Liksiu čia, bent jau iki vasaros, tada bandysiu vėl ieškoti darbo mieste. Nors sodybą iš principo norėčiau sutvarkyti. Asilas, – siurbtelėjo kavos atsidusdama.
– Eina sau... Na ir gerai, tegu ir būna. Susitvarkysi namą, blogiausiu atveju parduosi arba bus tau kur vasaromis sugrįžti, – padrąsinamai suspaudė draugės ranką Lina ir taip pat atsiduso.
– Tik, kad ir vėl eilinį kartą liksiu viena per Kalėdas.
– Na ir nereikia, galėsi su šeima jas švęsti, juk nėra taip blogai.
– Ačiū, ne. Jie ir vėl lygins mano nevykusį gyvenimą, su tobulosios sesers, turinčios šaunų vyrą ir tris vaikus, – Lina numojo ranka šimtąjį kartą klausydamasi šios pasakos.
– Na ir kas, kiekvienam savo. Ji laiminga augindama vaikus, tu laiminga turėdama karjerą. Tai yra nesulyginami, bet vienodai sėkmingi pasirinkimai, – šyptelėjo ji vėl seniai matytai draugei.
– Taip, bet neprieštaraučiau turėti ir karjerą, ir vaikiną, – pralinksmėjo Rimantė ir netrukus pokalbio tema pakrypo į Linos paskutinių atostogų Maltoje nuotykius.
Taip pliurpė jos dar gerą valandą ir joms atsisveikinus Rimantė iškart pasijuto geriau. Per tiek laiko neturėjo gyvo pokalbio su jokia drauge, tad Lina jai buvo tikra atgaiva, nuėmusi visą, keletos mėnesių įtampą.