Padėjėja Kalėdoms

II.

Devanas

Net rytinis dušas nepadėjo nusiplauti įkyrių minčių. Kažkaip reikės atkentėti šį šventinį laikotarpį, ištverti Karolinos tardymą ir Tomo pašaipas dėl skyrybų su Vinde. Mažų mažiausia, ko šiuo metu noriu, tai vėl iš naujo prisiminti Vindę geriausio draugo, Meto, glėbyje. Baltuose pataluose persipynę du prakaituoti kūnai, kurie ritmingai judėjo ir alsavo. Ir tas aistringas jos žvilgsnis iki tos akimirkos, kol išvydo mane... Tai prisiminus ir vėl sukilo šleikštulys, kurį išmokau numalšinti giliai kvėpuodamas.

Ar įmanoma atleisti neištikimybę? O atleidus, ar įmanoma pasitikėti tuo žmogumi? Man beprotiškai sunku gyventi be Vindės, dar sunkiau priprasti prie minties, kad Vindės iš vis nebeliks mano gyvenime. Ji man buvo viskas. Mano gražuolė, mano gyvenimo meilė, mergina, kuri mokėjo elgtis kaip tikra dama viešumoje ir aistringa meilužė, kai likdavo su manimi. Dabar man akivaizdu, kad aistringa ji buvo ne tik su manimi. Net jei ir atrasčiau stiprybės jai viską atleisti, aš žinojau, kad nesugebėčiau atsikratyti tų kamuojančių paranojiškų vaizdų. Ilgainiui tai virstų košmaru, o ne gyvenimu.

Giliai įkvėpęs, pasirepetavau prieš veidrodį šypseną, skirtą Karolinai, kad neskaudinčiau jai širdies ir nutaisęs tą dirbtiną miną ketinau eiti pusryčiauti. Tačiau atidaręs kambario duris, vos tik žengiau žingsnį per slenkstį, kaktomuša susidūriau su pusnuoge mergina. Smūgis buvo toks stiprus ir netikėtas, kad mes abu neišlaikę pusiausvyros išsitėškėm visu ūgiu tarpduryje.

– Ir vėl čia tu? – susiraukiau išvydęs naująją darbuotoją ir nepatenkintai suurzgiau, bet ji gailiai inkštelėjo ir baikščiai krustelėjo po manimi.

Šiek tiek atsitraukęs išvydau, kad po manimi gulinti mergina apsigaubusi tik rankšluosčiu, o šlapi jos plaukai ant grindų išsiraizgė aplink galvą it laukinės fėjos karūna. Į mane žvelgė dvi didėlės pilkos akys.

– Aš... aš labai atsiprašau, – merginos krūtinė ėmė kilnotis, – Aš tikrai nenorėjau, – bandė išlįsti ji iš po manęs.

– Aš pradedu įtarti, – erzindamas neleidau jai išsivaduoti ir prisislinkau dar arčiau jos veido, – Kad tu tyčia kėsiniesi mane pargriauti. Nežinau, ko tu sieki, bet tau puikiai sekasi, – koridoriumi nuvilnijo mano juokas, o aš staiga suvokiau, kad tai pirmas kartas po išsiskyrimo su Vinde, kai kvatoju nuoširdžiai.

Mergina nedrąsiai šyptelėjo ir dar kartą suspurdėjo po manim. Mačiau, kaip akimis ji tyrinėja mano veidą, kiek ilgiau užsibūna ties lūpomis ir vėl grįžta link mano akių. Vakar neturėjau progos geriau įsižiūrėti į lyg iš niekur išdygusią ir mane užpuolusią merginą, tačiau dabar galėjau žiūrėti į jos veidą kiek tinkamas.

– Pone Devanai, – iš jos burnos sklido karštas alsavimas, – Jūs mane tuoj sutraiškysit, – suinkštė ji.

– Pirmiau, – jos pastangos išsivaduoti, man kėlė šypseną, puikiai supratau, kad ji atsistos tik tada, kai aš to panorėsiu,– Susitarkime, kad nesikreipsim vienas į kitą jūs. Tada paleisiu.

– Gerai, po... gerai, Devanai, – mergina ištiesė virš savęs rankas, rodydama, kad pasiduoda ir taip pat nusišypsojo.

Daugiau neketinau kankinti jos, todėl vienu judesiu pašokau nuo žemės ir tuoj pat ištiesiau merginai ranką, ketindamas jai padėti. Ši užsimiršusi, kad po namus šlaistosi tik su rankšluosčiu, ištiesė abi rankas ir patenkinta atsistojo priešais mane. Tą pačią akimirką, kai rankšluostis ėmė slysti merginos kūnu žemyn, pamačiau, kaip jos akys plečiasi iš siaubo, bet užuot puolusi gaudyti tą išdavikišką rankšluostį, ji sustingo it įkalta.

Stengiausi išlaikyti žvilgsnį nukreipęs į jos akis, tačiau tai padaryti buvo be galo sunku, kai ji visu savo gražumu, tokia nekalta ir pažeidžiama stovėjo sustingusi priešais mane. Tūpdamasis pakelti nukritusio rankšluosčio, tvardžiausi kiek galėjau, kad nenužiūrinėčiau į nepatogią padėtį papuolusios merginos kūno, tačiau mano akys vis tiek išdavikiškai lėtai slydo jos kūnu, o aš nejučia mėgavausi kiekvienu jos nuogos odos centimetru.