Ir vėl gyva

Po laiminga žvaigžde

Spoksojau į išsišiepusią merginą bandydamas susivokti kas vyksta. Toks jausmas, kad nebesugebu atskirti sapnų nuo tikrovės, kad mano vaizduotė jau peržengė visas ribas. Matau ją priešais save, tačiau negaliu atskirti tikrovė tai, ar tik dar vienas nevykęs mano pasamonės pokštas. Bijau, jog jei dabar tuo patikėsiu ir visa tai bus tik dar vienas pokštas... Bijau, kad neištversiu, kad galų gale pasiduosiu.
Tramdydamas iš akių besiveržiančias ašaras, kurios jau plovė mano skruostus, ėjau tiesiai ir neatsisukdamas, bandydamas ignoruoti širdies balsą, kuris ir tesako apsisukti, pribėgti ir apkabinti ją, kol ji dar neišnyko. Bet aš tik suknistas bailys, bijantis savo paties šešėlio.
-Aleksai... - už nugaros pasigirdo jos balsas. Sustojau. Protas liepė eiti tolyn ir neatsigtęžti, jis liepė bėgti, tačiau kojos neklausė. Jos, tarsi surakintos tvirtomis grandinėmis, atsisakė pajudėti. Jos laukė jos komandos.
- Ką šįkart pasakysi? - įžūliai paklausiau ir pagaliau išdrįsau į ją atsisukti. Jos lūpos susiformavo į ,,O" raidę, tačiau greit susičiaupė. Jos prieš tai buvusi nuotaika kaipmat nukrito.
- Anai šiąnakt buvo priepolis, - ji trumpai atsakė ir to man pilnai užteko, kad nustočiau klausytis ir tiesiu taikymu patraukčiau ligoninės link.
Visas drebėjau iš baimės, eidamas ligoninės koriudoriais. Mane užplūdo mintys apie blogiausią. O kas jai nespėjau? Mane pasitiko ta pati daktarė, kuri gydė mane, pasirodo ji gydo ir Aną.
- Kaip ji? - paklausiau. Moteris kiek paspoksojusi į mane (taip tik labiau tampydama man nervus) prabilo:
- Ši naktis jai buvo be galo sunki. Jai buvo priepolis, dėl kurio ji galėjo ir mirti. Jos organizmas bandė apsiprasti su vaistais, tačiau nesėkmingai. - moteriai ištarus šiuos žodžius, mano kūnas tarytum aptirpo. Man ėmė drebrti kojos ir rankos, kai supratau, jog viskas baigta, ji pasidavė, - reikėjo kuo skubiau sušvirkšti jai atitinkamus vaistus, kurie jai taip pat galėjo pagelbėti, tačiau be galo svarbu yra sušvirkšti juos laiku...
- Ką jūs norite pasakyti, gydytoja? - pertraukau ją nebegalėdamas ištverti tos kankynės, - trumpiau.
- Atsitiko be galo keistas dalykas, kuris pasikartojo mūsų ligoninėje tik du kartus per visą jos gyvavimo istoriją.
- Koks dalykas?
- Būtent tuo metu, kai pacijantui labiausiau reikia seselės, į pastarosios galvą parskrenda jo ligos istorija, seselė turi nunešti ją į vietą ir taip kartu pamato pacijento būklę.
- Gal galit netempti gumos? - vis labiau stengiausi tvardytis, tai man nevisai sekėsi, - sakykit trumpai ir aiškiai.
- Tai išgelbėjo Anai gyvybę taip, kaip kažkada išgelbėjo tavąją. Judu gimėte po laiminga žvaigžde, pone Aleksai.
,, Ir taip, neturiu savo gyvenimo, todėl sėdžiu čia ir suknistai bandau išgelbėti tavąjį!"- mano galvoje iškilo mūsų su Marta pirmasis pokalbis ir viskas pagaliau susidėliojo į vėžes. Ji mane išgelbėjo nuo manęs paties tiek kartų, kad net pats nebesuskaičiuočiau. Ji išgelbėjo mane nuo mirties.