Skrydis Ugnimi

Ambicija

Tądien net neįsivaizduoju kaip grįžau namo. Paskutinis vaizdas išlikęs iš vakar yra tas, jog buvau tualete ir vėmiau. Kas vyko toliau, tiesa pasakius, net neįsivaizduoju.

-Iki!- šūktelėjau lenkdama durų rankeną.

-Geros dienos!- prieš išeidama išgirdau tetos balsą. Uždariau duris ir užrakinus jas nulipau laiptais į pirmą aukštą. 

Mano teta, kartu su dėde, gyvena antrame lofto aukšte, tad ilgai lipti laiptais nereikėjo. Negyvenu su teta, tik atvažiuoju pas ją savaitgaliais, vien dėl to, jog lankau šeštadienines architektūros pamokas. Ilgai svajoju tapti architekte, todėl stengiuosi padaryti viską, jog įstočiau į universitetą studijuoti architektūrą. Šias pamokas pradėjau lankyti nuo vienuoliktos klasės pradžios. Kitaip nei kasdieninės lietuvių kalbos, matematikos ar geografijos pamokos, jos man sukelia džiaugsmą. Jose galiu atsipalaiduoti ir būti savimi. Tenai susirinkę žmonės mąsto taip skirtingai, bet tuo pačiu ir taip vienodai. Malonu būti atmosferoje, kurioje žmonės siekia to paties tikslo ir tuo pačiu turi su kuo konkuruoti. 

Beeidama, autobusų stotelės link, paskambinau draugei, su kuria buvau vakar bare.

-Labas, Kamila!

-Labas, drauge, kaip savijauta?- nusijuokė ji lyg tikrai būčiau padariusi kažką negero.

-Man lyg ir gerai,- atsakiau jai nusijuokdama tuo pačiu. -Na, o dabar klok. Kokių nesąmonių pridariau? O svarbiausia, kaip atsidūriau namuose?

-Oi, ko tik tu nepridirbai. Nežinojau, kad esi tokia šelmė,- jaučiau kaip ji šelmiškai nusišypso. -Tai ilgai užtruktų per telefoną, o tau gi šiandien pamokos, tiesa?

-Taip, taip.

-Taigi, papasakosiu vėliau, gal norėsi susitikti mieste po pamokų?

-Žinoma, norėsiu sužinoti kiekvieną smulkmeną. Susitinkam ,,Caffeine" kavinukėje, gerai?- kalbėjau, jau už kelių žingsnių nuo stotelės.

-Gerai, tada, sėkmės tau pamokose,- palinkėjo Kamila.

-Ačiū, drauge, iki vakaro,- padėkojau nusišypsodama.

-Iki,- dar išgirdau prieš padedant ragelį.

Pažiūrėjau į virš manęs esantį televizorių, kuriame rodė kada atvyksta, tam tikru numeriu pažymėtas, autobusas. Aš dažniausiai važiuoju su "1G" autobusu, nes jis greičiau atvažiuoja iki man reikiamos vietos, vien dėl to, jog stoja ne kiekvienoje stotelėje, antraip nei 53-iasis, su kuriuo važiuoju tik tuomet jei jis greičiau atvažiuoja esant šaltam orui. Televizorius, esantis stotelėje, rodė, jog "1G" turėtų būti už dviejų minučių. Nors buvo tik beveik pusė dešimtos ryto, žmonių stotelėje jau buvo daugoka. Niekada nemėgau vietų, kuriose būna spiečius žmonių, todėl autobusu važiuoti man visada buvo, yra ir bus pragaras. 

Atvažiavus autobusui teko paėjėti kelis metrus iki atsidarančių durų, nes sustojo šiek tiek toliau nei tikėjausi. Išlipus kokiems dešimt žmonių, pradėjo lipti stotelėje laukiantys - kartu ir aš. Teko šiek tiek pasispausti, kol galų gale sulipo visi. Pirmose pora stotelių grūstis buvo tokia pati, kol privažiavome man reikiamą stotelę. Kadangi ji buvo priešpaskutinė, iki jos žmonių dažniausiai apmažėdavo. Man išlipus, išlipo ir dar keletas žmonių, tarp jų ir mano bendraklasiai su savo portfeliais. Sustojau apsižvalgyti ar neatrieda septintu numeriu pažymėtas autobusas, kuriuo važiuoja suolo draugė. Deja, autobuso buvo nematyti, todėl nupėdinau iki pėsčiųjų perėjos ir paspaudžiau mygtuką, kad užsidegtų žalia šviesa. Kol laukiau, spėjau taip užsimąstyti, jog draugei priėjus prie manęs ir pasisveikinus sugebėjau taip išsigąsti, kad vos neišmečiau portfelio iš rankos.

-Labas ir tau,- juokdamasi atsakiau, kol ji juokėsi kartu su manimi.

-Tai kaip praėjo tavo atostogos?- paklausė draugė, kai užsidegus žaliai šviesoforo šviesai ėjom per perėją.

-Aj, šiaip bei taip, nieko ypatingo. Vienintelis doras dalykas, kurį nuveikiau, tai perskaičiau kelias knygas. O tau kaip?

-Irgi nelabai produktyvi savaitė. Buvom su šeima prie jūros, pasivaikščioti gryname ore,- tarstelėjo Ugnė.

-O. Leisk spėti, su šunimi keliavote, ar ne?- nujausdama paklausiau jos. Prisimenu, jog jai labai patinka lakstyti su savo šunimi, o ypač prie jūros. Ugnės šuo - vokiečių aviganis, todėl lakstyti jam tikrai patinka.

-Tikrai taip, drauge,- pritarė man laikydama duris, kad įeičiau pirma.

-Ačiū.

Eidamos kolidoriumi pamatėme vieno kabineto atidarytas duris, per kurias galėjome matyti jau susirinkusius mokinius. Tačiau mes pripratome eiti į sekantį kabinetą. Jame atmosfera lyg ir buvo jaukesnė, arba mes tiesiog pripratome jame visada būti. 

Pirma pamoka, kuri truko tris valandas, praėjo gana greitai. Galbūt dėl to, jog šiandien buvo atsiradęs įkvėpimas. Pasidariau kelis eskizus su duota tema - ,,Modernizmas", kuriuos galų gale parodžiau dėstytojui. Linksmiausia dalis ta, jog radome kompromisą ir vieną iš jų kitą pamoką jau galėsiu pradėti maketuoti. Per valandos trukmės pertrauką nuėjome kartu su Ugne į kavinukę pavalgyti, o po to keliavome į ketvirtą aukštą, kur mūsų laukė piešimo pamoka.

-Ar nusiteikusi šiandien piešti?- paklausiau draugės šeštadieninio klausimo.

-Nelabai, nelabai,- sukiojo galvą į šonus Ugnė.

-Aš taip pat,- atsidusau. Piešimas nebuvo pamoka, kurios labai laukdavome. Baisiausia buvo piešti stiklainį. 

Įeidama į klasę supratau, kad man nusišypsojo laimė ir šiandien stiklainio piešti tikrai nereikės. Ant stalo, priešais visus molbertus, buvo padėta vaza su joje esančiomis sudžiūvusiomis gėlėmis, o šalia padėtas pajuodęs, kažkada buvęs baltos spalvos kubas. Mūsų tikslas yra išnagrinėti ir techniškai suprasti, kaip piešti kiekvieną daiktą, kad galėtume pavaizduoti juos, jų nematant.

Piešti man sekėsi visai sklandžiai, daug trinti nereikėjo, o ir oras buvo labai gražus - saulėtas, kuris tik ir vertė trykšti džiaugsmu. Antraip nei kompozicijos pamoka, ši ėjo labai ilgai, galbūt dėl to, jog nekantravau sužinoti ką vakar prisiveikiau. Likus dvidešimčiai minučių iki pamokos galo, Ugnė jau buvo pasiruošusi išeiti, todėl pradėjo raginti ir mane. Įpratome išeiti iš pastato dviese ir tik lauke išsiskirstyti, kur kuriai reikia. Tad susikroviau visas priemones, kurias naudojau, apsivilkau striukę ir nužygiavome abi prie lifto, kuris mus nugabeno į pirmą aukštą. Išėjus iš pastato už kelių žingsnių buvo stotelė, kurioje kaip tik buvo man reikiamas autobusas, tad greitai atsisveikinau su drauge ir iškeliavau savo keliais. Važiuojant spėjau parašyti tetai, jog grįšiu šiek tiek vėliau, bet neužsiminiau kodėl. Išlipau trečioje stotelėje ir pasukau dešinėn. Iki kavinukės buvo koks šimtas metrų, todėl už kokios minutės jau buvau vietoje, tačiau draugės dar nebuvo matyti. Užsisakiau ,,latte macchiato" kavos, kad truputį prasivalytų organizmas nuo alkoholio ir nuėjau atsisėsti nuošaliau. Žiūrėjau į sieną, kol sulaukiau draugės. 

-Sveika, šelme!- sušuko, kiek per garsiai, eidama link manęs.

-Ša, ša, ša,- stengiausi kiek pritildyti draugę pridėdama dešinės rankos smilių sau prie lūpų. -Na, tai klok,- spėjo išeiti iš mano lūpų žodžiai, kol ji priėjo staliuką, prie kurio sėdėjau aš.