ISTORIJOS MOKYTOJAS

-38-

Numetęs cigaretės nuorūką ant asfalto Greisas ją sutrypė bato galu. Pakėlęs galvą pažvelgė man į akis ir liūdnai šyptelėjo, tuomet žengė žingsnį pirmyn ir įsitraukė mane glėbin. Tvirtos jo rankos apglėbė mane per pečius, mentis ir jis veidu įsikniaubė man į plaukus. Atsidusau, tuo pat iš palengvėjimo, jog vėl galiu jausti jį šalia, bet ir dėl vis didėjančio, slegiančio liūdesio, žinodama, jog tai paskutinis kartas.

- Man labai gaila, - jo balsas buvo tylus, beveik visiškai susiliejantis su rudens naktį siaučiančiu švelniu vėjeliu.

Gerklę spaudė gumulas, neįstengiau nieko pasakyti. Juk tarp mūsų nieko nebuvo, tik bučiniai ir keli susitikimai, mes nė nebuvome pora. Jeigu jo nemyliu, kodėl vis vien taip labai skauda, jog viskas baigiasi. Dar labiau įsikniaubiau į juodą jo džemperį užuosdama tuo gaivius, rytą primenančius kvepalus.

- Atsiprašau, jog skaudinu tave, pats to nenorėdamas, bet šitaip bus geriausia mums abiems. Negaliu likti, net ir nedirbdamas čia mokytoju, negaliu likti, jog būčiau su tavimi, kad ir kaip labai norėčiau. Miestas mažas ir anksčiau ar vėliau pradės sklisti kalbos, o aš nenoriu, jog tu turėtum tai kęsti. 

Švelniai atsitraukdamas jis suėmė mane už pečių, jog galėtų pažvelgti man į akis.

- Prieš išvykstant noriu tau kai ką įduoti, gerai? - jo sidabrinės akys regis švytėjo net nakties tamsumoje. Dieve, kaip aš jų pasiilgsiu.

Atsitraukęs jis atsidarė priekines mašinos dureles ir pasilenkęs, nuo keleivio sedynės kažką pasiėmė. Atsitiesęs ir uždaręs dureles atsisuko į mane ir ištiesė man tai, kas pasirodo buvo popierinis vokas.

- Noriu, jog šitai perskaitytum per savo aštuonioliktą gimtadienį arba po jo. 

- Kodėl ne šiandien, arba ne ryt? Kodėl būtent po aštuoniolikto gimtadienio? - dabar pat norėjau atplėšti voką ir perskaityti viską kas jame parašyta.

- Todėl, nes jau parašiau tau gimtadienio sveikinimą, - jo šypsnis buvo liūdnas, o sidabru žvelgiančios akys buvo ilgesingos. - Eikš čia.

Jis dar syk mane apglėbė, lūpomis švelniai prisiglausdamas man prie viršugalvio, o atsitraukęs įsiskverbė man į lūpas. Paskutinį kartą gyvenime galėjau pasimėgauti jo bučiniu, jo saldžiomis, minkštomis lūpomis ant kurių šį syk dar galėjau jausti mėtinės cigaretės skonį. 

- Kur išvažiuosi? - paklausiu vildamasi, jog galbūt tai nebus toli.

- Pamatysi perskaičiusi, - jis galvos mostu parodė į voką, kūrį laikiau kairėje rankoje.

- Negali pasakyti dabar? - atsakydamas jis papurė galvą ir aš susimąsčiau kodėl. Galbūt dabar vyks kitur, o po mėnesio, kai skaitysiu laišką, jis jau bus toje vietoje, apie kurią sužinosiu perskaičiusi.

- Atsiprašau, jog viskas nutiko šitaip, - jo balsas ir vėl buvo tylus, ramus, slepiantis liūdesį. Papurčiau galvą.

- Neatsiprašinėk, nebūtum galėjęs nieko pakeisti, - žvelgdama į jo akis šypsojausi. 

Širdis sruvo krauju, tačiau šypsojausi. Nesu mačiusi nieko gražesnio už jo sidabrines akis. Kūrį laiką dar pastovėjome apsikabinę, mėgaudamiesi paskutinėmis sekundėmis kartu. Jis palengva atsitraukė.

- Turiu važiuoti... 

Pasistiebusi pabučiavau jį į skruostą, taip, kaip jis pirmąkart pabučiavo mane. Nesulaikiau išdavikės ašaros, kuri nuslydo skruostu.

- Prašau, neverk dėl manęs, - jis nykščiu nubraukė ašarą ir švelniai lūpomis palietė manąsiais. Paskutinis bučinys - ilgesingas, trumpas, sakantis „sudie".

Jis įlipo į mašiną ir prieš užsidarydamas dureles, vis dar žiūrėdamas man į akis, pusbalsiu pratarė:

- Aš melsiuosi žvaigždėms.

Nelaukęs kol ką nors atsakysiu jis užsidarė dureles ir pro tamsinto stilko langą jo nebemačiau. Po sekundės jis jau važiavo tolyn, o aš nė nežinojau kur.

- Aš taip pat melsiuosi žvaigždėms...