-----
1997 metai, Kovo 20 diena, 15h.
Pliaupė stiprus lietus su perkūnija. Martinas susimokėjo už savo kavą, atsisveikino su pardavėja ir išėjo pro duris. Laimė, jog pasiėmė skėtį. Nieko nelaukdamas, jį išsiskleidė ir nutipeno šlapiomis miesto gatvėmis.
Jam už akių užkliuvo viena daili ir patraukli mano amžiaus moteris. Ji stovėjo po kepyklėlės stogeliu ir vis žvilgtelėdavo į dangų su nerimu veide.
Būdamas tikras džentelmenas, jis priėjo prie jos ir su žavinančia šypsena pažvelgė į moterį. Tikra gražuolė, pagalvojo pats sau.
"Galbūt reikia skėčio? Antro neturiu, bet...Visada galiu pasidalinti". Moteris truputėlį suglumo, tačiau po kelių sekundžių palinksėjo galvą.
"Puiku. Nagi, rodykite kelią" Martinas nusišypsojo ir laikė skėtį virš jų abiejų galvų.
"Koks jūsų vardas?"
"Aš esu Terė. Malonu susipažinti"
"Malonu ir man, Tere. Aš Martinas"
"Malonu..."
"Pamaniau, jog tokia graži moteris kaip jūs, Tere, nenusipelnėte kiaurai permirkti lietuje. Nemanykit, jog esu iškrypėlis ar kažkas tokio. Tiesiog visada turėjau gerą skonį"
Terė nuo tokių žodžių itin paraudonavo, tačiau dėkojo mintyse jog Martinas to nepastebėjo. Ji nenorėjo atrodyti nemandagi, tad iš kart nusišypsojo
"Ačiū, Martinai. Labai miela. Esu dėkinga, jog jūs taip manote. Retai kada gaunu vieną kitą komplimentą"
Martinas dramatiškai nusistebėjo
"Tere, negali būti. Kaip? Gal visi vyrai akli?"
Terė švelniai nusikvatojo ir papurtė galvą
"Tiesiog retai kada išeinu. Šiandien taip pat nepasisekė. Visą dieną švietė saulė, o orų prognozės taip pat nežiūrėjau. Todėl ir sėdžiu visą laiką namie. Atleisk, gal tai ir skamba keista..."
"Visai ne. Aš puikiai tave suprantu. Po darbo visada einu namo ir ten praleidžiu visą likusią dieną. Išeinu išgerti kavos tik kartais, kai turiu laiko. Mokslininko profesija yra gan užimta, neslėpsiu"
"Jūs dirbate mokslininku?"
"Taip."
"Ar tai labai pavojingas darbas?"
"Visai ne. Kaip per sviestą, sakyčiau"
Terė palinksėjo galvą
"Ką jūs darote? Jeigu nepaslaptis"
"Dirbu su specialiais vaikais. Susidoroti su jais yra iššūkis, tačiau su laiku perpranti juos ir žinai kaip elgtis"
"Visada norėjau vaiko. Manau, jie praskaidrina šį niūrų gyvenimą"
"Visiška tiesa, Tere. Jie lyg maži angelėliai atsiųsti į žemę ir dabar suprantu kodėl žmonės juos myli. Ko labiau norėtumėte, berniuko ar mergaitės?"
Terė minutėlei nutilo. Ji niekada rimtai apie tai nesvarstė, nes žinojo, jog to niekada nebus. Tačiau pagalvojus, ji visada norėjo turėti mergaitę su tokiais pačiais truputėlį garbanotais, rudais plaukučiais kaip ir jos pačios.
Tai niekada neįvyko. Jos vyras buvo nevaisingas. Su tuo susitaikyti įmanoma, visada galima ir įsivaikinti. Mylėtų kaip savo tikrą vaiką.
Bet susitaikyti su vyro mirtimi nuo žmogžudystės buvo skaudu ir labai sunku.
