1998, Balandžio 15d.
"Ar jūs Ponas Breneris?"
"Taip."
"Apgailestauju"
Įžengęs į palatą, Martino širdis nusirito į kulnus. Lovoje matė savo negyvą sužadėtinę, o prie jos neramiai gulėjo ką tik gimęs kūdikis. Ji verkė, spardėsi ir ieškojo savo mamos. Norėjo jos šilumos, meilės, saldžių ir raminančių žodžių. Tačiau ji nesuprato, jog dabar pasaulyje ji liko viena.
To nesuprato net ir pats Martinas. Kai Terė dar buvo gyva, jis jai prižadėjo, jog jie turės sveiką mergytę, ją nuoširdžiai mylės.
Nežadėk to, ko negalėsi išlaikyti.
Martinas nekentė savęs, kad jo pirma mintis buvo, jog kūdikis kaltas dėl Terės mirties. Terė mirė iš kart po gimdymo. Daktarai džiaugėsi, jog kūdikis gimė sveikas, tačiau kokia čia laimė?
Viena gyvybė pražudė kitą. Martinui čia jokios laimės nebuvo. Jis ją labai mylėjo. Terė buvo jo priežastis taisytis, tapti geresniu žmogumi, geresniu mokslininku. Jis net penkis žurnalus nusipirko "Pirmo kūdikio priežiūra durneliams". Ir perskaitė kiekvieną.
Tačiau dabar, jis žiūrėjo į kažkokį padarą kuris pražudė jo gyvenimo meilę. Jis jautė didelę neapykantą. Tai ne jo vaikas. Tai kažkoks kūdikis, kurio atvesti į gyvenimą nereikėjo.
Be jokių žodžių, jis linktelėjo daktarui ir paėmė naujagimį į rankas.
Mažos ir nekaltos rudos akys žvelgė į pykčio pilnas, juodas akis.
Koks šlykštynė. Tačiau Terė norėtų, jog jis ją mylėtų.
Ne. Norėjo.
Terės čia jau nebėra. Jis padėjo verkiantį kūdikį atgal į lovelę ir nuėjo pasikalbėti su daktaru apie Terę, kol seselės prižiūrėjo mažą mergytę ir šluostė ne vieną ašarą nuo skruostų.
Gyvenimas yra žiaurus. Arba susitaikyk su tuo, arba nusižudyk.
Po kelių valandų, jis grįžo į palatą. Lova jau buvo tuščia, tačiau netoliese saldžiai miegojo Džeinė.
Toks jos vardas. Terė norėjo jai duoti vardą Džeinė.
--
Kelionė į laboratorija buvo niūri. Martinas buvo susiraukęs, o Džeinė nenustodama verkė.
"Ją išgelbės tik tai, jeigu ji yra įpatinga"
Sau sumurmėjo, žiūrėdamas pro automobilio veidrodėlį su pasišlykštėjimu.
Po kelių minučių jis išlipo iš automobilio ir grubiai paėmė Džeinę į rankas. Ji buvo išvargusi nuo pastovaus verkimo, tad dabar ji giliai miegojo ir beveik nieko nejautė.
Jis lipo laiptais žemyn į laboratorijos rūsį ir perdavė Džeinę savo kolegoms tyrimams. Martinas negalėjo to padaryti pats nenužudydamas pačio kūdikio.
Lauke kaip tik lijo. Taip stipriai kaip ir tą dieną, kai jis sutiko Terę. Martiną užliejo visokiausi prisiminimai. Linksmi, liūdni, skausmingi. Jis nemanė, jog jo meilė Terei buvo tokia stipri. Tačiau visada supranti ką turėjai, kai tai prarandi ir žinai, jog niekada kažko panašaus gyvenime neturėsi.
Martino mintis nutraukė jo besišypsantis kolega, kuris darė tyrimus Džeinei. Tai reiškė tik vieną
Džeinė yra ypatinga.
Martinas palinksėjo galvą ir nusekė paskui savo kolegą į laboratorijos rūsį.
"Kuo ji ypatinga?" paklausė Martinas įžengdamas pro rūsio duris
"Psichokinetinės bei telepatinės galios. Ji stipri, ne vienas aš manau taip. Saugok bei mokink ją. Neleisk jai tavęs nekęsti. Jeigu ji atsisuks prieš mus, mums galas" Martino kolega rimtai jam pasakė, nuiminėdamas mažyčius laidelius nuo Džeinės laibo kūnelio.
Martinas nusijuokė ir pakraipė galvą "Manai aš jos bijočiau? Ji prieš mane nieko nepadarytų"
"Tu dar nežinai ką tie vaikai gali. Jie bijo, todėl ir paklūsta mums"
"Taip taip, tikrai. Nagi, koks jos numeris? Dabar turime dešimt vaikų, tiesa?"
"Ji vienuolikta. Tatuiruotę padarysime kai ji paaugs, juk žinai kaip tai veikia"
"Beabejo" Martinas dar kartą nusijuokė ir pasižiūrėjo į miegančią Džeinę. Jis nesijautė kaip jos tėvas. Jo viduje nebuvo nė lašelio meilės šiam kūdikiui. Martinas išvažiavo namo palikdamas Džeinę jai nepažįstamiems daktarams, praktiškai likimo valiai.
Aišku, jie ja pasirūpino tinkamai ir paguldė į lovelę.
Metai bėgo į priekį kaip ir aš nuo matematikos namų darbų. Labai greitai.
Kalendorius jau rodė 2011 metus. Martinas buvo gerokai pasenėjęs ir pražilęs. Daug piktesnis ir šaltesnis visiems aplink jį. Džeinei, arba kaip Martinas ją vadindavo, Vienuolikai buvo sukakę trylika metų. Patikėkit manim, ji buvo kaip mažas demonas. Jos galios vis augo ir stiprėjo, bei ji kiekvieną dieną tobulėjo. Mokslininkai su kuriais ji dirbo pradėjo jos vengti. Vienuolika nebuvo tyli, mandagi mergaitė kaip jie manė. Ji buvo pašėlusi. Viskas turėjo būti kaip ji norėjo, ir niekas negalėjo jai pasakyti ne.
Tik Martino žodis jai rūpėjo. Ji nekentė savęs dėl to.
"Kas jis toks, kad man vadovautų?" Vienuolika pagalvojo sau, sėdėdama vaivorykštiniame kambaryje su kitais vaikais. Daktaras Breneris, kaip jį visi vadino, niekuo nesiskyrė nuo kitų daktarų. Jis buvo žilas, kartais nešiodavo akinius.
Na, turbūt jis visada išsiskyrė tuo, kad vietoj chalato dėvėdavo kostiumą su kaklaraiščiu. Visada atrodydavo rimtas. Toks ir buvo. Griežtas taip pat.
Vienuolika jau ne vieną kartą turėjo ištverti elektros šoką už Martino užgauliojimą.
Ji buvo tokia maža padauža. Smulki, tačiau labai stipri ir niekada nesuprato, kodėl Martinas jos nei karto nebijojo, kai ji jam grasino. Jautėsi, jog jis turi kažkokią tai galią. Tai ją beprotiškai siutino, tačiau ji nieko jam negalėjo padaryti.
Kol kas.
----
2017 metai. Birželio trečia diena. Vienuolikai jau devyniolika. Jos ragai ir erelio sparnai buvo gerokai apkarpyti. Ji suaugo bei surimtėjo, suprato bei sužinojo daug dalykų. Vienuolika buvo laikoma viena stipriausių vaikų laboratorijoje, antra po paauglio Henrio. Jai tai visiškai nerūpėjo, ji norėjo pabėgti iš šito suknisto velnių lizdo.
Kad ir kokia protinga ji tapo, ji niekada nesuprato vieno.
Kodėl ji vist tiek jaučia silpnumą Martinui? Tai ją po truputį vedė iš proto. Kartais, jai užeidavo panikos priepuoliai. Ji naktimis sapnuodavo kažkokią rudaplaukę, pagyvenusią moterį. Ta moteris visada dėvėdavo paciento chalatą ir atrodė baisiai pavargus, tačiau laiminga. Į ją žiūrėjo kaip piratas į pilną skrynią aukso. Atrodė, jog Vienuolika tai moteriai buvo labai svarbi. Jos sapnas visada pasibaigdavo toje pačioje vietoje.
Tai pasikartojo ir šią naktį. Išmušta šalto prakaito, ji nusprendė pagaliau paklausti Daktaro Brenerio apie jos košmarus ir pasikartojančią nemiegą. Su rimtu veidu, ji pasibarškino į Daktaro Brenerio kabineto duris. Šviesa vis dar žibėjo, taigi jis dar nebuvo išvažiavęs namo.
"Įeik" ji išgirdo iš už medinių durų. Vienuolika uždarė duris po savęs su garsiu trenksmu, o Breneris net nepakėlė į ją akių, lyg žinodamas kas per padaras čia įžengė į jo kabinetą
"Noriu kai ko paklausti"
"Ar tai man kažkuo naudinga?"
"Ne, tačiau-"
Vienuolika vos pradėjo sakinį, tačiau iškarto buvo nutraukta
"Tada išeik ir leisk man dirbti. Vaikai neturėtų vaikščioti po laboratoriją antrą valandą nakties"
Džeinė jautė, kaip jos kraujas pradėjo virti jos venose. 'Šitas senas pirdyla' pagalvojo sau. Norėjo jį iškeikti, sudaužyti jo visus daiktus.
"Mane kankina keisti sapnai. Vis matau moterį su ligoninės chalatu, laikančią mane ant rankų. Atrodo, jog aš dar esu visai mažytė"
Martinas nustojo rašyti ant dokumento ir pagaliau pirmą kartą pakėlė akis ir pasižiūrėjo į Vienuoliką. Jo veidas surimtėjo
"Ką tu pasakei?"
"Sakiau, jog mane kankina sapnai apie rudaplaukę moterį"
"Kaip ji atrodo?"
"Na..tokie šviesūs rudi plaukai, pailgas veidas, pavargusios akys. Tačiau atrodo labai gražiai kai šypsosi"
Martinas suprato apie ką ji kalba. Negali būti, jog ji prisimena Terę vos po gimimo. Jis atsiduso ir atsistojo
"Ignoruok. Tai praeis. Dabar eik į savo kambarį, kol nepakartojau to paties ką dariau vakar"
Džeinės randuota nugara nubėgo šurpuliukai. Vakar ji baisiai įpyko ant visų ir sugadino vieną iš svarbiausių laboratorijos palatų su savo galiomis. Už tai Breneris ją gerai prilupo be gailesčio.
"Nesąmonė. Aš nieko blogo nedarau, aš tik atėjau pasikalbėti apie sapnus. Kas ta moteris? Ar tu ją pažįsti? Ar ji mano mama? Ar tu tas monstras, kuris paėmę mane iš jos? Atsakyk!"
"Vienuolika, eik į savo kambarį"
Martinas ramiai pakartojo, tamsios akys žiūrėjo tiesiai į Vienuolikos rudąsias.
"Ne! Aš neprivalau tavęs klausyti. Kas tu man toks?"
"Vienuolika"
"Nevadink manęs taip! Kodėl mano vardas yra kažkoks suknistas skaičius? Kodėl aš čia? Kodėl aš turiu super galias? Ką jūs man padarėt? Negaliu išeiti į lauką. Galiu tik pasvajoti apie tai. Kažkokia suknista nesąmonė, jaučiuosi kaip kalinė įstrigusi su keliais vaikais ir senais vyrais. Elgiesi su manimi kaip su gyvuliu!"
Vienuolika priėjo arčiau Martino ir įbedė savo pirštą į jo krūtinę, jos nagas skaudžiai dūrę per jo kostiumą
"Esi beširdis ir šaltas, nelaimingas monstras kuris turbūt niekada nesa patyręs tikros laimės!"
Vienuolika pakėlė ranką, ruošėsi jam smogti per skruostą, tačiau Martinas ją greitai sulaikė. Ji tik skaudžiai sušnypštė ir žiūrėjo į jo akys kurios buvo šaltos ir bejausmės su begaline neapykanta
"Dar vienas žodelis"
Martinas pagrasino, įdėmiai žiūrėdamas į ją atgal
"Ir kas? Ir kas bus? Vėl plaksi mane? Pirmyn, man neskauda. Daryk man ką nori. Aš šios vietos nekęsiu niekada. Tiesiog pasakyk, kas ji tokia? Apie ką aš kiekvieną naktį sapnuoju?"
Martinas neatsakė jai, tiesiog persuko jos riešą ir pradėjo vesti ją iš kabineto. Vienuolika spyriojosi ir bandė ištrūkti
"Tu suknistas šunsnuki! Paleisk mane! Esi niekam tikęs vyras! Niekas tavęs nemyli ir niekada nemylėjo!"
Su tais paskutiniais žodžiais, Vienuolika užrėkė ir sviedė Brenerį į savo kabineto sieną. Martinas skaudžiai suaimanavo ir nuslydo ant žemės. Vienuolika atsisuko į jį ir susikoncentravo visas savo jėgas ant jo. Ji jį galėjo laisvai valdyti kaip norėjo. Su visa neapykanta, ji jį stipriai trenkė į sieną dar kartą. Martinas kosėjo krauju, jo galva buvo praskelta ir tikrai keli kaulai sulaužyti.
"Nekenčiu tavęs!"
Skaudus trenksmas į sieną dar kartą sumišęs su žmogaus dūsavimu ir verkimu
"Tikiuosi, jog čia ir supūsi"
Vienuolika jau užsimojo jį smogti į sieną dar kartą, tačiau ji sustojo.
"Džeine..." Martinas sušnibždėjo, vos išlemendamas žodį.
"Ką...Ką? Kas?" Vienuolika truputį pasimetė ir prarado koncentraciją. Breneris nukrito ant žemės ir sunkiai pakėlė galvą
"Džeinė. Tavo tikrasis vardas Džeinė. Ta...Ta moteris" prieš pabaigdamas sakinį, jis dusliai atsikosėjo ir nusišluostė kraują nuo lūpų - "Yra tavo tikroji mama. Aš...tavo tėvas"
Vienuolikos akys padidėjo nuo šoko. Jis meluoja. Daktaras Breneris visada buvo melagis. Šaltas, griežtas. Žiaurus. Jis negali būti jos tėvas. Atrodė, jog pasaulis aplink ją sustojo.
"Negali būti!" Ji greitai pribėgo prie susižeidusio Brenerio ir pakrutino jo petį "Paaiškink. Tu meluoji, tiesa?"
Vienuolika panikavo, nes matė, kaip gyvybė lėtai paliko Brenerio akis. Ne, jis negali mirti. Ji turi sužinoti daugiau
"Atsakyk!"
"Atsiprašau, Džeine"
Su tais dviem žodžiais, jis užmerkė akis ir išleido savo paskutinį atodūsį.
