TRIVIUMAS 2 (NE FANTASTINĖ)

ŠEŠTAS SKYRIUS

ŠEŠTAS SKYRIUS

„Kuris iš priešo buvo virtęs broliu"

ARIELIS

Vienintelė mintis lekiant greitkeliu, buvo apie tai, kas nutiko Artemai. Persirikiavęs į lėtėjimo juostą, nusukau link laukų pusės. Čia tuoj pat papuoliau ant nelygaus, duobėto žvyrkelio. Spaudęs gazą kirtau Chrono rajono teritoriją. Jie sekė įkyriai ir nesiruošė atstoti. Visu greičiu, daug kam susidomėjus, atsistojus iš pakampių, pralėkiau ir nusėjau Chroną dulkėmis. Akmenukams lakstant iš po padangų užsukau į kairę, labai greitai į dešinę ir vėl tiesiai. Man reikėjo pasiekti patį tolimiausią Chrono tašką. Motociklo burzgimą girdėjo visi iš tolo, todėl kelyje pasimaišiusios kliūtys nebuvo didelė problema. Vos nenutrėškiau vieno benamio. Sparčiai mažindamas greitį ir pastabdydamas koja, apsukau motociklą, nusitraukiau šalmą ir nušokęs žemėn atsitraukiau atbulomis arčiau apleistų pastatų. Patikrinęs apkabą, vėl nutaikiau ginklą į atvažiuojančius banditus. Garsiai ir tankiai šnopuodamas, išplėstomis akimis stebėjau aplinką. Jie atvažiavo ir sustojo beveik puslankiu. Dvyliktokas laikė ginklą, pasirėmęs į vairą atidžiai žvelgė per tamsintą antveidį. Jis matė mane puikiai, o aš nei visiškai nieko.

- Čia Chronas. Turėsi problemų, - pratariau susinervinęs. Jis kažką įjungė telefone, o tada prabilo. Tik tada supratau, kad tai balsą keičianti programa.

- Tiksliai žinau kur aš, - linktelėjo jis.

- Gana tų katės ir pelės žaidimų. Ko tu nori?! – riktelėjau.

- Mano norai nesudėtingi: Artemos, tavo galvos, pavogto Rubino, - paskutinis punktas privertė mane susiraukti.

- Kokio dar rubino? Apie ką čia tauški? – nesusivokiau.

- Sakiau, kad dingtum nuo Artemos. Neaiškiai pasakiau? – paklausė jis, aiškiai ignoruodamas mano klausimą.

- Tą dalį gana aiškiai supratau, - sugriežiau dantimis. – Įdomesnis klausimas būtų: ko tu nori iš jos?! – riktelėjau. – Pavydi? Myli? Šaulio ji nepripažintų gyvenime! – nenusileidau.

- Šaulio? O kuris iš mūsų laiko pakėlęs ginklą? – vos mostelėjo ranka. – Žinoma, Myliu, - pritariamai linktelėjo. Suraukiau kaktą, bent vienas faktas pagaliau paaiškėjo. – Kaip galiu nemylėti savo sesutės? – svarstė jis. Suraukiau kaktą visiškai nesuvokdamas, ką jis kątik ištarė. – Išsižiosi? Perrėšiu miegančiam gerklę, - jis kelias sekundes patylėjo. - Tu man visai patiktum, Arieli, bet bėda, kad kiši nagus prie Artemos, - burbtelėjo Dvyliktokas.

- Jau reiški aną kartą man savo simpatiją. Gaila, tarpkojis nekyla dėl kito tarpkojo, - sumojau. Jis atsilošė nusižvengdamas.

- Humoras auksinis. Nieko nepridursi, - atsakė jis.

- Jau ką turiu, tai turiu, - numykiau, nenuleisdamas ginklo, nors jaučiau, kad ranka šiek tiek dreba.

- Klausyk, Detroito čempione, susirink savo batus ir mėžkis į savo teritoriją, - rimčiau tarė jis. Balsas nebeskambėjo kaip prieš kelias sekundes. – Jeigu jos nerasi, aš tau ją parodysiu. Nelabai supranti, kad su manimi nežaidžiama.

- Nelabai supranti, kur randiesi, Sūneli, - staiga man už nugaros tarė labai pažįstamas balsas. Šalia manęs, cigaretę prisidegęs, į banditus vinčesterio ginklą nutaikęs stovėjo mano tėvas. Nenoromis pažvelgiau į jį. Jo akys nužvelgė penkis motociklus. Jis dirstelėjo ir į mane, ir į šalia susirinkusius, kurių nei nesugebėjau pastebėti. Atrodė gerokai susenęs, tačiau buvo išlikusios visos tatuiruotės, pikta raukšlė jo tarpuakyje, ta pati barzda, tie patys drabužiai, kuriuos prisimenu dar vaiko akimis.