TRIVIUMAS 2 (NE FANTASTINĖ)

ANTRAS SKYRIUS

ANTRAS SKYRIUS

„Ką reikės mylėti ir keikti vienu metu?"

MAŽDAUG PRIEŠ TRIS MĖNESIUS

ARIELIS

Vos per kelias valandas viskas liko taip suniokota, tarsi čia prasinešė geras tornadas. Smegenų tornadas, jeigu tiksliau. Persibraukęs ranka per veidą, užsiverčiau butelį ir šaltis nebeatrodė toks kandus. Nei pinigų, nei merginos, nei geriausio draugo. Tik aš, laužas ant kurio sėdėjau, alkoholis rankoje ir ginklas ant kapoto. Nurijęs stemplę deginantį gurkšnį pažvelgiau į tą juodą vamzdį, kuris šiame gyvenime nieko neatnešė, išskyrus baimę, skausmą ir neapykantą. Ištariau visiems girdint, tai ką reikėjo jau seniai žinoti, pasakiau nebeištvėręs. Nebegalėjau žiūrėti kaip ji dar dairosi atgal į Areną, kaip ji dar kažko tikisi iš savęs ir jo. Ji nebegalėjo iš jo kažko tikėtis, jis jai nieko nebūtų davęs, tik krūvą pažadų, galbūt aistrą, bet nieko daugiau. Jis ją laikė pasiekiama dėl to, koks jis buvo, bet žinojau, kad Artemai, nors ir sunku su pinigais, ji neieškojo pagalbos kito kišenėje.

Nors Alisa liepė man ieškoti jos kitą rytą, aš negavau su ja pasimatyti. Jos sesuo ją aršiai gynė ir liepė važiuoti iš senelio namų. Mėginau, beveik jau maldavau jos mane įleisti pasikalbėti su Artema, bet ji priminė tarsi metalinę užkardą pro kurią atrodo nei su dinamitu nepraeitum.

- Alisa, tik saugojau ją, - mostelėjau ranka. Sumautai graudino šita situacija. Mintis, kad galėjau daugiau nebesimatyti su ja, tiesiog kėlė nepakenčiamą skausmą. – Prašau, leisk man su ja pasikalbėti, nors dešimt minučių ir išvažiuosiu.

- Tu čia šiandien jau antras, - susidėjusi rankas ant krūtinės tarė ji. – Nei Arenas negavo prasibrauti pro mane, nei juo labiau gausi tu. Sudraskėt ją, Arieli. Abu vienu metu, - nusivylus ir liūdna kalbėjo ji. Alisa buvo teisi. Ji buvo tokia teisi, kad net skaudėjo. Palinkčiojau ir supratau, kad mano darbas baigtas čia, kad šiandien ne ta diena, kai galėsiu su ja išsiaiškinti.

- Alisa, - dar atsisukęs pridūriau. Ji sukluso. – Tu gera sesuo. Rūpinkis ja. Pasakyk, kad myliu ją, pasakyk jai tai. Noriu, kad žinotų, - be nuotaikos, susiraukęs, vos tramdantis ašaras tariau. Mergina linktelėjo ir nuėjo į vidų, o man teko važiuoti namo.

Nenusileidau jos tylai. Mėginau daugybę kartų: skambinau, rašiau, bandžiau ne kartą susitikti, bet viskas taip ir likdavo – bandymais. Pirmas savaites buvo tragiškai sunku. Ne tik dėl to, kad širdis rėkė, bet ir dė to, kad Chronas lipo ant kulnų. Sausis praėjo, pinigai nuplaukė, o skolos niekur nedingo. Jau maniau, kad viskas ir užversiu kojas, bet praėjus trims savaitėms nuo Bleikų žiemos šokių, mane susirado Oktavija, kas tikrai stebino.

- Kaip žinojai, kad būsiu čia? – pasisukęs paklausiau, versdamas dar vieną alaus skardinę į skrandį. Ji prisėdo šalia. Šį kartą atrodė kiek paprasčiau vilkinti, susitvarkius, bet nesidažius, plaukai palaidi ir tiesūs. Ji prasisegė striukę ir ant stalo pastūmė milžinišką voką.

- Girdėjau apie judu su Arenu, - ramiai tarė ji. Liūdnai šyptelėjau.

- Tik ir laukiau komentarų, - pakreipiau galvą ir vėl gurkštelėjau.

- Džiaugiuosi, kad padarei tvarką. Džiaugiuosi, Arieli, - pažvelgiau į ją, o ji į mane. – Tai buvo protingas sprendimas.

- Aš su tavimi visvien nesusidėsiu. Pamiršk, - užmečiau. Ji susiraukė prunkštelėjusi.

- Dėl Dievo meilės tikrai ne, - pritarė. Abu nusijuokėm.

- Kažin ar protingas, kai netenki visko, ką turėjai, - pripažinau atsilošdamas į kėdę.