VYTURIO GAUDYNĖS. Žiogo pasaka

I.

Birželio 15 diena.

Kai mane pažadino aidūs Centrinės Rotušės varpų gausmai, supratau, jog atėjo ne šiaip sau savaitgalis, o dienos, kada visa Piertó valstybė bus aklinoje tyloje. Vyks naujojo Prezidento rinkimai.

Į kambarį įlėkusi sesuo Jana neleido net sekundę prasiblaškyt iš miegų ir ėmė rėkauti po visą kambarį, jog mums būtų geriausia pasislėpti sodo požemyje, kurį mums iškasė ir paruošė tėvas. Negalėjau jai nieko atsakyti, nes gulėjau vis dar ant to paties šono, ant kurio nubudau. Vos tik pasisukau su ja pasisveikinti, Jana išskuodė iš mano kambario palikusi duris praviras. Kaip nekeista, durų darinėti ji nebuvo pratusi ne tik namuose.

Jog galėčiau bent geresnėje nuotaikoje nulipti į pirmą aukštą bendriems šeimos pusryčiams, privalėjau aplieti savo veidą vėsiu vandeniu. Šluostydamasis jį rankšluosčiau permečiau akimis naujas garbanas, kurios atsirado dėl tinkamo ilgio. Kol niekas nematė, pasikirpau keletą senųjų, jog nebūčiau panašus į raganių. Mano išvaizda nebuvo niekam svarbi, tačiau nuo vaikystės mėgau iš savęs tapyti tobulo jaunikio portretą. Mano nelaimei, niekas iki šiol į tai nekreipė nei menkiausio dėmesio.

Kramsnodami mamos iškeptą kiaušinienę, aptarėme, kaip reiktų elgtis ateinančias tris paras. Jana, kaip ir anksčiau, siūlė tupėti požemyje ir niekur neiti, mama mąstė apie slėpimąsi girioje, brolis Lukas nesikišo į kalbas, o tėvas mus visus bandė raminti ir siūlė ramiai sėdėti name. Aš pasekiau Luko pavyzdžiu - tylėjau, kol nekalbino. Nors Prezidento rinkimai vyksta kas dešimt metus, atrodė, jog tai vyksta vos ne kiekvieną dieną. Laikas bėgo nesukaičiuojamai greitai. Tris paras trunkančioje ceremonijoje dar nei karto neturėjau progos pamatyti viską gyvai.

Kai mama džiovė skalbinius lauke, pribėgau prie jos ir ėmiau džiauti kartu su ja. Pagyrė, jog visad buvau ir esu jos mylimiausias ir geriausias vaikas, nors tą sako kiekvienam iš mūsų trijų.

Padėti jai nebuvo šiaip sau sumanymas. Kai įsikalbėjome, aš jos paklausiau:

- Mama, ar esi buvusi tuose rinkimuose kada gyvai?

Mama suspaudė rankose laikomą šlapią sijoną ir kelis kartus sumirksėjo. Nesupratau, ar ji išsigando, ar sutriko, ar nenorėjo apie tai kalbėti. Tikriausiai, nenorėjo kalbėti. Bet kalbėjo.

- Na... Esu buvusi.

Žiūrėjau į ją, o mama tiesiog toliau džiovė skalbinius, nieko nesakydama daugiau. Žinojau, jog jei nepratęsiu kalbos, ji nieko daugiau ir nesakys.

- Ir kas ten vyksta?

- Kodėl klausi? - mama pažvelgė į mane rūpestingu žvilgsniu. Tuo, kuris visada mane nuramindavo.

- Man įdomu. - Pakabinau skalbinį ir vėl pažiūrėjau jai tiesiai į tas rudas akis.

- Rotušėje susirenka daug žmonių. Beveik visi Piertó gyventojai. - Mama pasakojo lėtai kabindama drabužius. - Mūsų Prezidentas išvardina penkiasdešimt kandidatų. Ir... Ir tada prasideda rinkimų dienos.

- O kas per jas vyksta?

- Na... Žmonės balsuoja už tai, ką nori matyti senojo Prezidento vietoje.

- Balsuoja? Net nepažinodami tų kanditatų?

- Tam ir yra skiriamos trys paros. - Mama pradėjo šnekėti kiek greičiau. Jutau, kaip jai kyla ne noras apie tai kalbėti.

- O kaip jie...

- Gana! - Mama nukirto mano klausimą kojos tryptelėjimu. Tada kiek nurimo, atsikvėpė ir tarė: - Su laiku pats sužinosi. Tavo tėvas bandė būti Prezidentu. Tačiau jo neišrinko į kandidatus. Jo laimei...

- Laimei? - Sutrikau. - O kodėl laimei?

- Rinkimai yra išties sunkus procesas. - Mama pakėlė tuščia skalbinčių pintinę nuo žemės ir jau ruošėsi eiti attal į namo vidų. - Mano manymu, trys paros yra netgi per ilgas laikotarpis.

Daugiau nieko nesakydama, mama nuėjo link namo ir paliko mane stovėti šalia džiovyklės. Pradėjo kauptis debesys. Svarsčiau, ar dėl to, jog ateina pirmasis vasaros lietus, ar dėl neužilgo prasidėsiančios rinkimų pirmosios valandos.