VYTURIO GAUDYNĖS. Žiogo pasaka

V.

Žingsniavau namo neskubėdamas. Kas labiausiai mane smerkė iš vidaus, tai mintis, ką turėsiu pasakyti savo tėvams ir kaip galėsiu paaiškinti visą šią situaciją. Nemokėjau meluoti, visąlaik buvau auklėjamas būti atviru savo šeimai, nes tas pasitikėjimas vienas kitu - svarbiausias šeimos pamatas.

Širdis į kulnus nusirito, kai prie sodo tvorelės pamačiau manęs belaukiančios ir susijaudinusios mamos akis. Ji net nelaukė, kol prieisiu arčiau, puolė pro vartelius ir pribėgusi prie manęs apsikabino.

- Kur tu buvai? - alsuodama klausinėjo ji. - Ką tu veikei? Paulai, pasakyk man tiesą.

- Mama... Aš išėjau sausainių, o po to...

Žvelgiau į vieną tašką, glausdamas galvą prie jos krūtinės ir laikydamas ašaras, jog šios neimtų riedėti mano skruostais, išduodamas baisiausią faktą.

- Aš... Aš nuėjau...

- Ar tu buvai rinkimuose? - mama, vis dar laikydama švelniai mane už pečių, paklausė, lyg būtų tai nutuokusi.

- Buvau.

- Varge... - mama atsiduso, bet greitai susiėmė. - Ar kažką iš pažįstamų išrinko?

- Išrinko. Poną Krisą.

- Viešpatėliau, ar jie iš proto išsikraustė? - mamos balse nei kiek nerimo jaudulys. - O dar ką nors išrinko?

- Daugiau iš pažįstamų nieko. - Nemelavau, bet stengiausi tiesmukiškai nepulti prie esminio dalyko. 

Mama liūdnai šyptelėjo ir palinkusi pasakė:

- Būk geras. Tai tegul lieka tik tarp mūsų. Ar... Ar...

Mamos akyse ėmė kauptis ašaros. Negalėjau susilaikyti. Ėmiau raudoti kartu su ja.

- Ar?.. - mama verkdama linksėjo galvą ir aš atsakiau tuo pačiu. Ji suprato. Ir labai greitai.

Mama mane stipriai apkabino ir ėmė verkti balsu.

- Vargšeli mano... Viešpatie... Apsaugok!

Verkiau jos glėbyje ir tą akimirką labiausiai ko troškau, tai tik stovėti toje pačioje vietoje ir verkti su ja visas tas tris paras, kol baigsis rinkimai ir visos tos nesąmoningos gaudynės. Bet giliai viduje žinojau, kad tai trukti amžinybę negalės.

- Kodėl tu ten ėjai?! - mama ėmė kalbėti garsiau, iš sielvarto jos balsas be sustojimo drebėjo. 

- Man... buvo tiesiog įdomu. - Atsakiau irgi drebančiu balsu. Jaučiausi ją labai skaudindamas ir niekindamas, nors to nenorėjau.

- Ką... Kaip... Kur?..

Mamai trūkinėjo mintys, net baisu buvo pagalvoti, kas dėjosi jos pasąmonėje. 

- Ar kiti sužinos?.. - paklausiau atsargiai.

- Aš prižadėjau tau. Tai liks tik tarp mūsų. - Mama paleido mane ir įsižiūrėjo man į akis. - Aš tau padėsiu. Einam iki tavo kambario, gerai?

Lėtai linktelėjau. 

Mama vaikystėje visada kartodavo, jog nelįsčiau ten, nedaryčiau to, ko bijau. Pats nežinojau, kodėl nebijojau eiti į rinkimus. Tikriausiai, Bjornas norėjo mane įspėti ir atbaidyti nuo to savanaudiško poelgio, bet aš to nesupratau. Maniau, kad tai, ką jis pasakojo, tebuvo hiperbolizavimai visko, kas vyksta. Vis dėlto, nebuvo. 

Mamai papasakojau, kaip mane išrinko. Jos emocijos šokinėjo kas kelias sekundes, jaudinausi, kad tik ji nepasigautų kokią ligą dėl tokio mano likimo. Kelio atgal nebuvo, tėvas pasakodavo, jog, pasišalinęs iš rinkimų, asmuo netenka savo gyvenamosios vietos ir mėnesiui turi mokėti papildomus mokęsčius valstybei. Tai skambėjo ne tik sadistiškai, bet ir viso labo absurdiškai. Jei Bjornas nebūtų išrinktas Kandidatu, atsisakyčiau savos kandidatūros ir apsigyvenčiau pas jį kepyklėlėje, kiekvieną dieną lankydamas savo šeimą.

Tačiau taip nebus. Kepyklėlėje Bjornas daugiau nedirbs. Jo kepėjo etiketę greitai nuplėšė Kandidato vardas ir vis dar bandžiau leisti sau susitaikyti su mintimi, kad aš niekaip negalėjau jo išvaduoti. Nors gal ir galėjau.

- Mama... Dėl manęs nesijaudink. - Bandžiau kalbėti atsargiai, rinkdamas žodžius. - Aš labiau bijau dėl Bjorno. Jis - toks geras žmogus.

- Iš tiesų... - Mama atsiduso. - Bet dabar privalome pasirūpinti tavo saugumu, mielasis.

- Žinau! Bet... jis tam nesutvertas. Aš noriu, kad jis pasišalintų...

- Bet, Paulai...

- Jis galėtų gyventi pas mus!

Mama akimirkai nutilo ir jos akys išsprogo. Tikriausiai, mano tokio nuosprendžio nesitikėjo. Pati mintis jos nei kiek neramino, atsižvelgiant, kaip ji vis dar jautėsi visoje šioje situacijoje.

- Tačiau... O tai... Kaip?.. Kas?..

- Nenoriu jo netekti kaip artimo draugo. - Paaiškinau. - Galėtų atidaryti kokią lauko kepyklėlę prie mūsų kiemo, uždirbtų pinigų. Susimokėtų mokęsčius...

- Nėra viskas taip paprasta, kaip tau atrodo. - Mama nuleido akis. - Jog jis gautų viešnagę, turi nuspręsti Prezidentas, o jis šiuo metu užsiėmęs rinkimais. Į kitokius pasiūlymas, prašymus ir reikalavimus jis paprasčiausiai nereaguos.

- Jam ir nereikia žinoti...

- Paulai!

- Mama, prašau...

Mama pažvelgė man į akis su giliu rūpesčiu. Visą gyvenimą ji troško tik to, ko mano naivi širdis prašė, apie ką svajojau ir tikėjausi turėti. Netikėjau, jog dabar ji paims ir pasikeis.

- Na... gerai. Pabandysiu su juo pasikalbėti. - Mama giliai atsiduso. - Tačiau aš nežinau... kaip pasakyti kitiems šeimos nariams?

- Anksčiau ar vėliau jie sužinos. Nuo tiesos nepabėgsime, mama.

Mama palinksėjo kelis kartus ir atsiklaupė ant žemės. Palinko ir pakišo ranką po mano lova. Minutėlę paieškojusi, ji ištraukė kažkokį daiktą. Parodė man ir pamačiau, kad tai - paprasčiausia skarelė.

- Paimk. Pravers. - Pasakė mama.

- O kaip? - paėmęs iš jos rankų skarelę pasidomėjau.

- Tvaresnio audinio niekur kitur nerasi. Gali rišti su ja, ką tik nori, ir jis vis tiek nesuplyš. 

Padėkojau ir sulanksčiau skarelę į kvadratėlį. Kai lauko durys prasivėrė ir pasigirdo aidus tėvo ,,Labas", supratome - pokalbį teks kuriam laikui nutraukti.