mažiausia bažnyčia Glazge

5. Viskis

-- // dabar

įpusėjant pavasariui, kumelė pradeda priaugti svorio, o Avis pasidaro vikresnė. kiekvieną dieną kartu jos sugula ant vėsios žolės, suglaudžia savo nugaras ir šildosi vis dar apsnūdusioje saulėje. patenkintos kaip dvi katės, jos vis labiau mėgaujasi fermą gaubiančia ramybe ir iš gilaus miego bundančia gyvybe. 

kai į kiemą po truputį pradeda sėlinti vakaro nešamas šaltis, o saulė galutinai pasislepia, jos abi lėtai atsistoja, nusipurto viską, kas apkibo jų kūnelius besiilsint ir tingiai viena kitą nuseka į savo naują tvartelį, kurį joms sustatė Džonis iš seno paukščių priestato lentų. ten jos krenta miegoti į minkštas šieno kupetas, o išaušus naujam rytui, vėl draugiškai džiaugiasi šylančiu oru.

kartais Kadeinas atsisėda šalia jų ir ištisas valandas kaso kumelei už ausų mėgindamas įsileisti nors kažkiek ramybės vidun. vis dar sužvarbęs po žiemos, jis sunerimęs stebi kaip saulės spinduliai šoka ant Avies kailiuko. vietoj to, kad maloniai šildytų įšalusius kaulus, saulė jį slegia ir akina. atrodo, kad įžūliai slepia nuo jo pusę pasaulio. 

Džonis prieš kelias savaites išvažiavo. 

apleidęs miegamąjį, kiekvieną naktį Kadeinas įsitaiso ant sofos, vildamasis, kad bet kurią akimirką į kiemą įsuks seržanto automobilis ir išgelbės jį nuo košmarų. be Džonio šalia jis nebegali miegoti savo kambaryje - pasąmonės įkyrus balsas ragina jį likti kuo arčiau durų, kuo arčiau šautuvo. 

metalas kaista jo rankose.

rankos bando sudraskyti jį į gabalus, o gal patraukti kažkur, kur būtų saugiau - jis nėra tikras. viską ir visus jis visada nešiojasi su savimi. kaltė ės jį iki gyvenimo galo ir dar ilgiau - grabe jis gulės apsikabinęs sielvartą, kol jo suteršta sąžinė visą amžinybę kaip vaiduoklis slankios per požemių žemes.

kažkas kvėpuoja jam į sprandą.

laikas pabusti.

Kadeinas nėra tikras, kas apsėda jį išaušus rytui - jis niekada nebuvo tikintis. tai buvo Džonio dalykas, jis tai matė jo gyvybingose rudose akyse ir ant kaklo kabančiame kryželyje, kuris kaip širdies plakimas ritmingai vis daužydavosi į jo krūtinę.

po nepilnos valandos važiavimo jis pasiekia didingąjį Glazgą, o po dar trisdešimties minučių jau stovi ant bažnyčios slenksčio. 

ar žinai, kur esam, Džoni?

dienos slenka vis lėčiau ir jam darosi vis labiau baisu. Kadeinas net neįsivaizduoja, kur yra Džonis, net nenutuokia, kur šį kartą jį nuvedė Kapitono įsakymai. jis nebėra tarnyboj ir nebėra seržanto vyresnysis pareigūnas; detalės nebepriklauso jo ausims. viskas, kas jam liko, tai nežinomybė ir įkyriai ryški pavasario saulė.

bet čia, čia jis gali girdėti Džonį, bent dalį jo. atsisėdęs ant dulkino suolo ir spoksodamas į tuščią altorių, Kadeinas gali justi, kaip jis laikė jo ranką tą bombų ir kulkų pilną naktį. 

jis jaučia jo delną ir jį vagojančius randus bei pūsles, mato jo akis pilnas vilties ir šiek tiek baimės. jei užsimerkia, gali girdėti jo gilų ir lėtą kvėpavimą, vis pralaimintį norą pasakyti kažką, kam nelemta tilpti ant žmogiško liežuvio. 

taip pat jis prisimena, ką tada galvojo; lyg tai būtų nutikę vakar. prisimena, kaip daužėsi jo širdis ir drebėjo laisvoji ranka, kaip vis pasidarydavo sunku įkvėpti, nes tiesiog negalėjo pakelti tokio tyro ir švelnaus prisilietimo.