Kunigaikštis Vytautas ir kryžiuočiai

Prologas

Lietuviams priesaika buvo šventa, verčiau nusikirs ranką, negu sulaužys savo duotą žodį. 

Didžiajam Kunigaikščiui Algirdui numirus pirmam iš brolių, jo sūnui Jogailai atiteko sostas. Sąlyga buvo viena, kad jis valdys kunigaikštystę kartu su trakų kunigaikščiu Kęstučiu.

Tačiau Jogaila, vedamas motinos, kuri buvo apsėsta savo rusiško tikėjimo, užsigeidė, kad sūnus būtų vienintelis kunigaikštis.

Algirdo duota priesaika savo broliui Kęstučiui, tapo nebereikšminga, kaip žirgas be galinių kojų, toji buvo pasiųsta miriop kaip ir jo giminaičiai. Moters godumui nebuvo ribų, o galbūt Jogaila kratėsi atsakomybės už savo išdavystes viską suversdamas kitatautei motinai?

Jogaila vedamas savo apgailėtinų tikslų, sumanė sudaryti sutartį su livonijos ordino kryžiuočiais. Lietuvos priešais, kurie degino kaimus, plėšė jų turtus ir norėjo jiems įpiršti savo beprasmį dievą, kuris keliavo su savo kariauna palikdamas kraujo klotus. 

Atrodo dar bent diena ir kunigaikštis Jogaila sumanys parduoti Lietuvos Didžiają Kunigaikštystę visą, o ne tik Žemaitijos regionus. 

Kęstutis su Vytautu negalėjo apkęsti tokio Jogailos valdymo, kuris buvo tarsi spjūvis Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei sukurtai kartu su broliška bendrija.

Kiekviena diena kol giminaičiai pjovėsi tarpusavyje, Lietuva darėsi nestabili. 

Viso ko kulminacija įvyko kai Kęstutis ir Vytautas buvo paimti į nelaisvę. Jogaila buvo neperkalbamas ir įkalino juos Krėvės pilyje. 

Tik kunigaikštis Vytautas pabėgo iš jos gyvas. Suviliojęs varganą tarnaitę ir įtikinęs, kad apsikeistų ji su juo vietomis. Tegul perkūnas gerbs jos dvasią kai atkeliaus į dausas. 

Žirgą pasikinkęs, nujojo prašyti pagalbos išdaviko Janušo I Senojo, kuris užsiėmė žemių, verčiau padėjęs jam ir Kęstučiui nuversti Jogailai. Per jį mirė tėvas. Tai per jį!

Janušo juokas skambėjo per visą menę, pamatęs kaip apsirėdavęs atvyko Kunigaikštis Vytautas. Auksiniai ilgi plaukai, skara ir suknelė, viena laimė, kad gražiosios damos nepavogė koks apkvaitęs valstietis. 

Kunigaikštis Vytautas mandagią šypseną nustatęs, klausėsi jaunesnio už save svainio, kuris su apsimestiniu gailesčiu užjautė dėl netikėtos kunigaikščio Kęstučio mirties. Net drįso pasiūlyti, pagalbą, atiduos jam miestelį ir pilį, kurioje galės gyventi, jeigu pasikrikštys. 

Atrodo visi kunigaikščiai buvo apsėsti naujojo dievo. 

Vieno miesto valdytojas, kunigaikštis Vytautas, didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus! Valdantis kaimą, o ne visą kunigaikštystę! Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas vartytųsi kape, kad jo anūkui neatiteko sostas, o į netikriems dievams prisiekusiam Jogailai!

Sukandęs dantis Vytautas atsisakė supratingo pasiūlymo.

Tebūnie pats nuneš žinia, Livonijos ordinui, kad didysis kunigaikštis Jogaila, pasinaudojęs jų pagalba, neįvykdė savo pažado ir nepabučiavo naujojo dievo rankos, pasikrikštydamas. 

Taip, Livonijos ordino magistratas Konradas von Jungingen, kuo puikiausiai atsimins tą paiką pagonį, kuris pasinaudojo jo kariauna. 

Ne, kunigaikštis Vytautas bus ne toks. Priims priesaiką ir laikysis jos, kaip tikras, gryno kraujo Lietuvis, kurio kraujas nėra sumaišytas su priešo. 

Tebūnie Livonijos ordinas jį rems ir galės Jogaila prasmegti Vėlino žemėje su savo sulaužytais pažadais. 

Bet pirmiausia reikia išsiųsti Konradui laišką, kuriame užsimins apie savo atvykimą į Livonijos pilį.