Kunigaikštis Vytautas ir kryžiuočiai

1

1382 m. Rugpjūtis

Kunigaikštis Janušas I Senasis jam siūlė prašmatnią karietą traukiamą keturių žirgų, tačiau kunigaikštis Vytautas atsisakė ir sutiko būti lydomas tik dviejų riterių.

Jaunuoliai davė priesaiką, kad padės kunigaikščiui pasiekti Livonijos pilį ir gins jį iki pat paskutinio atokvėpio. Abu gryno kraujo lietuviai, su tokiais pat pagoniškais vardais, kaip ryto saulė, Aušrinės palaimintieji. 

Kunigaikštis Vytautas jojo su kaštanu per tankius lapuočių miškus, vėsų vasaros rytą. Paskui jį du jaunuoliai raiti juodbėriais žirgais -  Rytis, jo ugninės garbanos plaikstėsi vėjyje, o Sauliūnas trumpai nusirėžęs plaukus, tarsi praeitį kas nors būtų pagavęs už sruogų ir nutraukęs nuo žirgo.

Vylėsi kunigaikštis Janušas, kad pakrikštys tuos du pagonis Vytautas. Jeigu nebūtų jaunuoliai talentingi mūšio lauke, pats Janušas būtų juos nukirsdinęs už nepaklusimą išpažinti tikrąjį dievą.

Vytautas nė neketino sutepti Saulės ir Perkūno sūnų.

Kuo tas bjaurastis Janušas manąs esąs, galintis nurodyti žmonėms į kokį dievą tikėti? Parsidavėlis! Kad jį Perkūnas trenktų ir tebūnie supleška su visa medine tvirtove, kol pats leis laiką Livonijos pilyje. 

Vytautui pasitikėjimo savimi nestigo, juk jam buvo skirta valdyti, jam vyti tautą į pergalę! O ne tokiems skystablauzdžiams kaip Janušas, svetimo dievo vardu pasivadinęs ir silpnybės akimirką apgavęs jo tėvą.

Taip pat ir Jogaila, kuris susidėjo su kryžiuočiais, nesugebėdamas tesėti pažado duoto savo paties tėvui, tačiau pasiekęs savo pamiršo ir kitas priesaikas.

Krikščioniškas dievas mylėjo tiesos žodį, kaip ir tiesos nešėjus, ar bent taip skelbė kryžiuočiai, kurių mokymais turėjo įtikėti degantys kaimai. 

Pamanyki, ne su maistu ir puotomis tikėjimą nešė, o su kalaviju!

Livonijos ordinas galėjo meluoti valstiečiams, tačiau kunigaikštis Vytautas matė jų tikruosius veidus.

Už kryžiaus slėpėsi riteriai, antrieji, tretieji sūnūs, be žemių, be turtų, išsiųsti mirčiai, kad nesudarytų problemų savo kilmingoms šeimoms.

Tačiau užtad numirę, įkūrė savo fortus ir pilis.

Tikėjimo nešikai! Turbū ne į dievą, o į save tikintys, kad jų esybės reikalingos čia.

O būtų reikalinga, jeigu tik nukreiptų savo kalavijus prieš tikruosius priešus, žodžio laužytojus.

Auksiniai spinduliai nudažė miško proskyną. Vakaras jau ėjo į pabaigą.

Ore sklandė ateinančio vasariško lietaus aromatas, nors debesų nebuvo matyti pro lapuočių tankmę.

Raiteliams miegoti po atviru dangumi, būtų šilta, jeigu ne lietus.

Tačiau kunigaikštis Vytautas norėjo surasti bent vieną kaimą.

Pakalbėti su vietiniais ir gauti stogą virš galvos, kuris nebuvo surestas iš šakelių, lapų, samanų ir mirusios žolės.

- Kunigaikšti, su visa pagarba, tačiau nenorite, kad jus pamatytu paprasti žmonės, - Sauliūnas pasakė.

Valstiečiai buvo alinami karaliūnų, duoklių ir dar tikėjimo, kuris nebuvo jų. Kaltino žmonės už savo negandas kryžiuočius, tačiau maloniais žodžiais nelydėdavo ir Gediminaičių dinastijos palikuonių.

- Tebūnie pamato, kunigaikštis Vytautas vietinius valstiečius, - nepritarė Rytis. - Jis yra gerbiamas kaip Aušrinės spinduliai!

Bet būta ir kaimų, kuriuose legendos apie Gediminaičių žygdarbius buvo pasakojamos, lyg šiai šeimai būtų pavaldus pats pasaulis.