(Ne)Ramus Gyvenimas ✓

1.

Šeštadienis. Diena buvo paprasta kaip visos kitos dienos todėl tikrai nesitikėjau, kad tą dieną gali atsitikti kas nors blogo. Už lango švietė saulė ir pūtė švelnus vėjelis, bet aš lauke neturėjau reikalų tad tvarkiausi namuose.

Miegamajame berinkdama nešvarius drabužius plovimui išgirdau pyptelint savo telefoną. Nunešiau drabužius į skalbimo mašiną ir grįžau į miegamąjį pažiūrėti kas man parašė. Atrakinusi telefoną nusišypsojau pamačiusi, kad žinutę atsiuntė mano geriausias draugas Lorenzas.

"Gal norėtum ką nors nuveikti? Man nuobodu." Tokia buvo žinutė. Nudžiugau. Lorenzas man slapta patiko tad net nesuabejojusi sutikau. Susitarėme, kad Lorenzas lauks manęs prie savo namų. Jis gyveno kitoje gatvės pusėje tad ilgai eiti neteks. Įsikišau telefoną į savo džinsų kišenę ir eidama lauk paėmiau namų raktus nuo šalia lauko durų esančios spintelės.

Užrakinau namus ir apsisukusi kaip tik pamačiau kitoje gatvės pusėje iš namų išeinant Lorenzą. Pamojavau jam iš savo kiemo ir apsižvalgiusi aplink perėjau kelią:

- Sveika.- Pasisveikino Lorenzas.

- Labas. Ką norėjai nuveikti?

- Tiesa sakant nežinau. Tiesiog norėjau pabūti kartu.- Nusišypsojo.- Gal tu turi kokių nors idėjų?

- Galim eiti pasivaikščioti kol sugalvosim ką geriau.

Lorenzas sutiko ir mes nuėjome. Vaikščiojome negalvodami kur einame ir kalbėjomėsi apie nereikšmingus dalykus, bet tai nebuvo svarbu. Svarbu tai, kad buvome kartu. Po kiek laiko pasiekėme parką kur nusprendėme nueiti pasisupti ant ten buvusių supynių:

- Smagu. Primena vaikystę ar ne?- Tarė Lorencas išsisupdamas aukštai.

- Tikrai smagu, bet man tai vaikystės nelabai primena.

- Kodėl?

- Nes nelabai aš turėjau gerą vaikystę. Visi žmonės mano gyvenime kažkodėl manęs nekentė. Taip jau atsitiko, kad didžiąją savo vaikystės dalį aš praleidau vaikų namuose. Kol dar gyvendavau su tėvais mane skriausdavo, o vaikų namuose skriausdavo kiti vaikai. Galiausiai būdama penkiolikos neapsikenčiau ir pabėgau iš tų vaikų namų. Pabėgus nežinojau kur eiti kol manęs nepaėmė į...- nutilau.

Laiku supratau, kad užsikalbėjusi vos Lorenzui neišdaviau savo didžiausios paslapties. Pabėgus iš vaikų namų buvau paimta į mafiją ir ten ne savo noru buvau tapusi žudike. Nors tai ir buvo praeityje vis tiek nenorėjau, kad Lorenzas tai žinotų.

- Na tai nesvarbu. Geriau papasakok man apie savo vaikystę. Jaučiu, kad tavoji buvo linsmesnė nei mano.- tariau.

- Tiesa sakant tu klysti. Mano vaikystė taip pat nebuvo pati linksmiausia. Kai dar buvau mažas mano tėtis buvo nužudytas ir mes su broliu turėjome padėti mamai atlikti visus sunkius vyriškus darbus. Po kelių metų mirė ir mama. Likome tik aš ir mano brolis. Dabar jis svarbiausias žmogus mano gyvenime.- Baigė pasakoti Lorenzas.- Beje kažkada šį mėnesį jis žadėjo atvykti manęs aplankyti. Jei norėsi galėsiu jus supažindinti.

- Žinoma norėčiau susipažinti su tavo broliu.

- Džiugu.- Tuo tarpu suskambo Lorenzo telefonas.- O. Gerai, kad nusistačiau žadintuvą. Būčiau visai užmiršęs. Atleisk man, bet dabar turiu eiti. Susitiksim kitą kartą.

Palinksėjau. Lorenzas sustabdė supynes ir išėjo. Aš dar kelias akimirkas nusekiau jį akimis ir tik tada atsistojau ir išėjau namo.