Monstrai kitoje pusėje

Priešistorė

Tada Makenzė buvo maža. Ji nesuprato, kas dedasi aplinkui. Ji nesuprato, kodėl aplink tiek daug nepažįstamų veidų, kodėl ji ir visi žmonės buvo apsirengę juodai ar kodėl didelė ruda dėžė buvo leidžiama į gilią duobę žemėje.

Ji svarstė, kodėl žmonės verkė ir kodėl ją pakrikštijęs vyras vėl čia, kažką garsiai šneka. Be to, kur mamytė?

Šiuo momentu ji nesuprato daug ko, tačiau neišdrįso paklausti šalia stovinčių šeimos narių. Ji tik sėdėjo kėdėje ir žvalgėsi aplinkui, laukdama kelionės namo.

*

Namuose visi žmonės elgėsi keistai: gan tyliai kalbėjosi, spaudė mergaitės šeimai rankas kažko linkėdami, veido išraiškos nebuvo linksmos kaip visada, o dar mamytės nuotrauka apjuosta keista juoda juostele.

Makenzė stovėjo priešais ją nagrinėdama mamytės veido išraišką: jos plačią ir visad šiltą šypseną, meilės kupinas akis, apvalaus veido linijas ir ilgus plaukus. Tačiau mamytė buvo tik nuotraukoje. Mergaitė nepastebėjo mamytės vaikštant namuose. Galbūt ji išvažiavo į parduotuvę?

Staiga prie mergytės priėjo teta Nona ir pritūpusi šalia tarė:

- Širdele, gal eik pasisupti į lauką.

Mergytė nieko neatsakė. Ji apsigręžė ir nubėgo kaip paliepta. Ant sūpynių jau sėdėjo berniukas. Jis sustojęs užleido vietą Makenzei ir tik jai padėjus savo nedidelį kūnelį į krėslą, berniukas padėjo įsisupti.

- Namuose aš turiu kačiuką. - netikėtai berniukas prakalbo. - Tėveliai man sakė, kad kačiukas padės neliūdėti. O tu turi kačiuką?

Mergytės veido išraiška nepasikeitė. Ji tik palingavo savo galva taip atsakydama į berniuko klausimą ir toliau žvelgė į tolumoje besidriekiančius namus ir kelią.

- Manau turėtum paprašyti savo tėvelių kačiuko. Tuomet niekada neliūdėsi.

Makenzė išklausė ir linksėdama toliau stebėjo savo pasirinktą tašką. Netrukus iš tos pusės atriedėjo juodas 67-tųjų Mustang. Jis lėkė tikrai dideliu greičiu ir garsiai sustojo prie įvažiavimo į šeimos namą. Po durelių trenksmo gan jaunas vyras įnirtingai žygiavo namo durų link. Makenzė atpažino jį ir ištiesusi rankytę į viršų sušuko:

- Dėde Džeri!

- Ne dabar, spindulėli, - dėdės gergždžiantis balsas ištarė meilius žodžius.

Jis nuskubėjo į vidų ir tik durims užsidarius girdėjosi šūksniai ir barniai. „Ji mano suknista sesuo!" pasigirdo eilutė. Mergytė stebėjo duris, kol berniukas stovėjo jai užnugaryje nieko nesakydamas.

Po keleto minučių tas pats vyras išėjo laukan, o jam įkandin sekė Makenzės tėtis ir teta Nona. Džeraldas išskubėjo dar kažką rėkdamas dviem suaugusiesiems, o šie rėkė atgal. Mergytės tėtis net gi ėmė sekti dėdę. Džeraldas įsėdo į savo seną automobilį ir stipriai sugazavęs nebesiklausė, ką turi pasakyti anie du.

Greitai apsisukęs dėdė nurūko tuo pačiu keliu, kuriuo ir atvažiavo, o prie tėčio pribėgusi moteris ėmė jį guosti ir glostyti pečius bei veidą. Makenzė nežinojo kas dedasi, tačiau tai tikrai nebuvo geros emocijos.

*

Praėjo nemažai laiko ir mergytė tapo paaugle. Ši paauglė per 10 metų patyrė tikrai nemažai: po motinos laidotuvių netrukus savo gyvenimą nutraukė ir tėtis, tad ją prižiūrėti teko krikšto tėvams. Iš gimtojo krašto ji išvyko labai maža ir apsigyveno kituose namuose. Makenzės priežiūra reikalavo didelės atsakomybės, tad Nona metė darbą ir deformuota „šeima" privalėjo persikelti į kitą miestą vardan jos vyrui skirto paaukštinimo. Šis mažas įsikūnijimas keliavo daug, tad palaipsniui priprato prie netikėtų pokyčių.

Galiausiai vėl viskas keitėsi: Makenzė suaugo ir galėjo dalinai pasirūpinti savimi, todėl krikšto tėvai nusprendė ją atiduoti į Džeraldo rankas. Po šimto skambučių į dažnai nekeliamą telefoną vyras galiausiai atsiliepė ir praėjus valandai įkalbinėjimų jis sutiko priimti paauglę pas save. Makenzė susikrovusi daiktus atsisveikino su „šeima" ir pamojavusi išvažiavo iš autobusų stoties.

Po ilgos kelionės ją pasitiko daug skirtingų kvapų, kurie atgaivino užsilikusius prisiminimus. Vienas jų - paskutinėje stotelėje laukęs, labai seniai matytas, dar vis rūkantis ir geriantis policijos darbuotojas Džeraldas. Jis stovėjo atsišliejęs į tą patį seną Mustang, kurį vairavo dar merginos vaikystėje ir žvelgė su lengva šypsena veide. Priėjęs jis stipriai apkabino, o iš lūpų išsklido žodis:

- Užaugai.

Makenzė grįžo į sumišusių emocijų kupiną tėvų namą. Apart netvarkoje skendinčių namų priežiūros, ji tęsė mokslus naujoje mokykloje, stengėsi tobulėti ir kabintis į gyvenimą visomis keturiomis.

Tuo tarpu Džeris, nors ir dirbdamas visuomenei naudingą darbą, vėlėsi į ne itin legalius lošimus, laužė įstatymus, pagal kuriuos pats dirbo, ir buvo kupinas pykčio bei liūdesio, kurio Makenzė negalėjo numalšinti. Toks elgesys privedė prie didelių nusižengimų, tad jis buvo atleistas iš darbo ir už „nešvarius" darbelius, jo kolegos ėmė Džerį medžioti.

Vyras nenorėjo prarasti vienintelio spindulio, kuris apšvietė jo gyvenimą, tad susirinkęs pinigus ir pagriebęs Makenzę, jis pabėgo iš šalies.