Monstrai kitoje pusėje

Pradžioje. Ir vėl

Spausdama švarkelio kraštą žvelgiau pro langą. Po žalių pievų ir aukštų medžių ši dykynė atrodė keistai. Tikėjausi, kad man neįprastas karštis, kuris sklido į automobilio vidų pro atidarytą langą, bus tik laikinas. Negalėčiau jame išbūti nei dienos.

- Galbūt pagaliau pasakysi, iš kur tie pinigai? - paklausiau po ilgos tylos.

- Jau sakiau – kuo mažiau žinosi, tuo saugesnė būsi. Neketinu tavęs velti į savo mėšlą. - dėdė buvo suirzęs.

Turbūt prastas miegas prisidėjo prie jo „nuostabios" nuotaikos.

- Maniau tu manimi pasitiki, - dėl ryškios saulės pažvelgiau į vairuotoją prisimerkusi.

- Pasitikėjimas čia niekuo dėtas! - vyras suriko, bet tada atsidusęs prakalbo ramiau, - Spindulėli, negaliu tau nieko sakyti. Tu man rūpi labiau, nei pati įsivaizduoji. Netrukus tu būsi saugi.

Apie kokį saugumą jis kalbėjo nesupratau. Veždamas tokį krepšį pinigų nežinau, ar net pats popiežius jaustųsi saugus.

Netrukus vyras įsuko į pakelėje stovėjusią degalinę ir užgesinęs variklį ant galvos užsidėjo juokingą vesterno stiliaus kepurę. Džeris paėmė kramtomosios gumos į burną, iš kišenės ištraukė kelias dolerių kupiūras ir įgrūdęs man į delnus prakalbo:

- Nueik sumokėti už kurą ir nusipirk kažko užkąsti. Turi penkias minutes.

Daugiau nieko neištaręs jis išlipo į kepinančią saulę ir užtrenkęs dureles nuėjo prie kolonėlės. Atsidususi padariau tą patį.

Praeidama pro dėdę mačiau, koks apsimestinai ramus jis bandė atrodyti. Šis kaubojaus įvaizdis nepadėjo susitapatinti su aplinkiniais, o priešingai – labai išskyrė.

Atidariusi degalinės duris pajutau šalto vėjo gūsį. Čia, viduje, intensyviai veikė kondicionierius, tad jaučiausi beveik kaip namuose.

Prie lentynose besidriekiančių produktų vaikštinėjo keli pirkėjai, fone šnekėjo televizorius, o prie kasos stovėjęs darbuotojas maigė telefoną.

Nieko nelaukusi čiupau kelis užkandžius ir gėrimą. Priėjusi prie prekystalio sudėjau pirkinius ir sutikau darbuotojo žvilgsnį. Vyro akys atrodė patenkintos reginiu ir netrukus pasirodė šypsena.

- Nesu tavęs čia matęs. Turbūt būsi nauja gyventoja? - vyras bandė užmegzti pokalbį.

- Turbūt, - atsakiau neatskleisdama to, ko pati nežinojau.

- Turėtum nešioti kepurę. Čia karščiai nėra malonūs.

- Turėsiu omenyje, ačiū, - šyptelėjau.

Kol darbuotojas skenavo produktus mano akys nukrypo į televizorių. Žinių reporterė susikaupusi kažką dėstė, kai netrukus ekrane pasirodė Džerio nuotrauka. Ką tokio siaubingo galėjo padaryti dėdė, jeigu jis rodomas net per televiziją?

Greitai nusukusi žvilgsnį į savo prekes pamačiau, kad vyro akys taip pat stebėjo viršuje kabojusį televizorių.

- Būk atsargi. Tokių nusikaltėlių visur knibžda. Ar tai būtų viskas? - jo žvilgsnis susitiko su manuoju.

- Dar automobilis, - parodžiau pirštu į Mustang.

- Neblogas aparatas, tik tokioje dykumoje ne itin praktiškas. Turėtum apsvarstyti visureigį.

- Būtinai, - bandžiau atrodyti mandagi.

- Tada bus šimtas keturiolika ir septyni centai.

Padėjusi pinigus ant prekystalio susirinkau prekes ir norėjau kuo greičiau iš ten dingti. Gavusi grąžą susikišau ją į kišenę ir pravėrusi duris nėriau link automobilio.

Mačiau, kad viduje sėdėjęs Džeris nebuvo patenkintas mano sugaištu laiku.

- Galbūt dar reikėjo paprašyti, kad jis paskambintų policijai, - dėdė pažėrė sarkastišką komentarą išvažiuodamas į kelią.

- Jis tik norėjo pasirodyti mandagus.. - tyliai tariau.

- Šiame sumautame pasaulyje mandagumas nieko nereiškia. Jis davė tau to, ko galvojo, kad tau reikia, siekdamas savų kėslų.

Kartais buvo sunku bendrauti su tokiu suirzusiu vyru, kurio gyvenime vyrauja tik juoda spalva.

- Tave rodė per televizorių, - pasakiau.

- Šūdas.. - vyras tyliai nusikeikė ir ėmė piktai daužyti vairą.

Stojo tyla. Žinojau, kad šis reportažas nėra dėdės naudai, todėl daugiau kalbėti nedrįsau.

- Ar bent gražią nuotrauką išrinko? - Džeris parodė menką šypseną ir pažvelgė į mane.

- Manau turi ir gražesnių, - atsakiau tuo pačiu.

Jis šiek tiek nusijuokė ir paėmęs nuo mano kelių batonėlį, pakuotę praplėšė dantimis.

*

Pravažiavę senai atrodantį, bet spalvingą miestelį, įsukome į žvyru dengtą kelią. Jį supo medžių alėja, o už nedidelio posūkio išvydau namą – pilkų atspalvių, dviejų aukštų su plačia veranda priekyje. Jis priminė filmuose matomus namus, tad atrodė, kad netrukus išlys režisierius ir ištars „veiksmas!".

Iš abiejų namo pusių stovėjo panašių atspalvių, šiek tiek kuklesni pastatai. Šalia vieno mačiau vaikštinėjant gyvulius, o prie kito stovėjo priparkuotas gelsvas pikapas. Kad ir kas čia gyveno, žinojo, kaip užsidirbti.

Lyg kažkur skubėdamas Džeris privažiavo prie namo ir negesindamas variklio išlipo lauk. Nežinodama, kuriam laikui čia sustojom išlipau ir aš pabandyti pagauti bent kokį gaivaus vėjo gūsį.

Dėdė atidarė bagažinę ir ištraukęs mano lagaminą su krepšiu, padėjo netoli laiptų.

- Na, štai ir viskas, - jis ištarė.

- Ką turi omenyje? - nesupratau jo žodžių.

- Aš tave palieku čia.

- Kodėl?

- Tu negali keliauti su manimi. Per daug pavojinga.

- Bet juk tu pažadėjai manimi rūpintis! - pradėjau pykti.

- Aš tą ir darau – palieku tave gerose rankose su pinigais pragyvenimui. - dėdė paėmė mane už pečių.

- Aš galiu išgyventi ir viena, - atkirtau.

- Galbūt, bet iki tol tu būsi čia.

Vyras stipriai apglėbė mane ir pabučiavo viršugalvį. Negalėjau atsispirti jo taip pat neapkabinusi, o emocijoms užplūdus pajutau perštinčias akis.

Džeris paleido mane, pasitaisęs akinius nuo saulės nusiuntė oro bučinį ir įsėdo į automobilį. Dėdei nuvažiuojant pakilo didelis dulkių kamuolys, o aš likau stovėti šalia savo daiktų svarstydama, kodėl negalėjau vykti kartu.

Jam visada nesisekėatsisveikinimai, - išgirdau vyrišką balsą iš už nugaros.