Monstrai kitoje pusėje

Atsiskyrėlis

Atsigręžusi balso link pamačiau žemaūgį, žilų plaukų vyrą. Jo veidą pridengė nuo kepurės su snapu krentantis šešėlis, šviesūs marškinėliai ir džinsinis kombinezonas buvo be galo purvini, o rankose jis laikė plaktuką. Vyras neatrodė įtartinas, bet plaktukas rankoje vis tiek neramino.

- Kas jūs? - nemandagiai paklausiau.

- Jisai manęs net nepristatė.. Na, kad ir kaip ten būtų, aš – Francis, - vyras žengė arčiau valydamasis purviną dešinę ranką į kombinezoną.

- Makenzė, - šiek tiek nedrąsiai ištariau.

- Buvau visai pamiršęs, kaip gražiai skamba tavo vardas, - Francis nusišypsojo spausdamas mano ranką.

- O iš kur jūs pažįstat Džerį?

- Jis šitaip subjaurojo jam duotą vardą? Visai neturi gėdos.. Aš jo tėvas.

Dėdė niekada nekalbėjo apie savo šeimą, tad nežinojau, kad jo tėvas dar gyvas. Ši žinia ne tik nudžiugino, bet ir nustebino.

- Jūs bent žinojot, kad atvykstu? - paklausiau.

- Žinoma, kad ne. Bet turėjau įtarimą po to, kai pamačiau jį televizoriuje. - vyras neatrodė patenkintas. - Jis visada mėgo prisidirbti, o tuomet atvykti pas mane pagalbos. Nelemtas nusikaltėlis. Žinojau, kad teisingumas jį kažkada pasivys...

Senelis, lyg užsigalvojęs ir pamiršęs apie mane, žengė laiptų link.

- Eime, parodysiu, kur galėsi įsikurti. - vyras pačiupo mano lagaminą ir tempė jį durų link.

Paskubomis paėmiau krepšį ir stengiausi neatsilikti. Įžengus į vidų užuodžiau smilkalus. Niekada nebuvau jų mėgėja, bet turbūt privalėsiu priprasti prie jų kvapo.

Mojuodamas laisva ranka vyras aprodė visus namus: įėjus virtuvė po kaire, dešinėje poilsio kambarys su plačiu knygų pasirinkimu, gale koridoriaus darbo ir vonios kambariai. Užlipus laiptais atsidūrėme dar viename poilsio kambaryje, o žengiant koridoriumi – skirtingi miegamieji. Atidaręs vienas duris vyras įėjo vidun ir prie lovos pastatęs lagaminą atsiduso.

- Čia gyveno tavo mama. Nesijaudink, visi jos daiktai iškraustyti, tad neturėtum jaustis nepatogiai. - Francis apžvelgė kambarį ir atsigręžė į mane, - Kai įsirengsi išeik į lauką. Viską aprodysiu. Privalai žinoti šių namų taisykles.

Nieko neatsakiusi leidau vyrui išeiti. Čia ji miegojo. Užaugo šiuose namuose, valgė, praleido nemažą dalį savo gyvenimo. Giliai įkvėpiau tikėdamasi ką nors pajusti. Nieko. Kambarys nebuvo prašmatnus, tačiau būtiniausius baldus turėjo. Pro langą matėsi išarti laukai, kuriuose vaikščiojo pora žmonių, o netoliese keistai žalias miškas šalia aukštų išdžiūvusių kalvų. Šie vaizdai man buvo neįprasti, bet jaučiau, kad netrukus prie jų priprasiu.

Staiga išgirdau kažkokį garsą. Skambėjo lyg atodūsis. Apsižvalgiusi kambaryje nieko neišvydau, tad pravėriau duris norėdama įsitikinti, kad tai ne senelio pokštas. Koridorius buvo tuščias, o žingsnius girdėjau tik pirmame aukšte.

Šiurpulys perbėgo per mano nugarą, o nusikračiusi visokių baisių minčių grįžau į kambarį. Turbūt man pasigirdo. Privalėjau išsikrauti daiktus ir persirengti. Šis karštis tik didės, o mano švarkas tokioms temperatūroms nepasiruošęs. Užsidėjusi krentančią melsvą palaidinę susirišau plaukus į uodegą ir dar kartą apžvelgiau visas pakampes, iš kur galėjo pasklisti keistas atodūsis. Tvirtai tikėjau, kad taip sušvilpė vėjas, radęs plyšį.

- Tai kur tu, Makenze?? Visa amžinybė spės praeiti.. - išgirdau senelio balsą.

Paspartinusi žingsnį nusileidau laiptais žemyn ir išėjau į lauką. Francis stovėjo įsirėmęs į klubus ir žvalgėsi aplinkui. Kai priėjau arčiau jis ėmė kalbėti.

- Pradėsim nuo to, kad nors ir esi pilnametė... juk esi, taip? - Francis paklausė.

Įnirtingai linksėjau bandydama pagauti jo žvilgsnį.

- Taigi, nors esi pilnametė, privalai manęs klausyti. Gyveni po mano stogu, tad būtų gerai, kad -

- Tavęs klausyčiau. Šitą jau supratau.

- Taip. Ir manęs nepertrauktum, - vyro veidas šiek tiek surimtėjo.

- Atleisk. - nusukau žvilgsnį.

- Taigi, jeigu kur nors bastaisi – privalai grįžti iki 12-tos. Nenoriu papildomo triukšmo name, nes iki tavęs gyvenau gan ramiai. Tikiuosi taip ir išliks. Ramybė man patinka.

Pasakęs jis žengė artyn balta tvora apjuosto kluono dešinėje. Čia vaikštinėjo keli žirgai, kurių išvaizda buvo tikrai stulbinanti. Blizgantis kailis ir ilgi, bei švarūs karčiai vertė juos atrodyti neįkainojamais.

Francio veidas atsipalaidavo žvelgiant į šiuos ristūnus.

- Gali naudotis visais čia esančiais privalumais – už namo yra gan sausas, bet visgi miškas, daržovės ir uogos smaližiavimui, džiaukis žirgais, automobiliu, namo patogumais, bet privalai dirbti. Nenoriu matyti tinginystės. Toks elgesys tavęs toli nenuves, tad privalai susirasti darbą arba gali dirbti čia. Darbų tikrai turiu nemažai.

- Ar privalau pradėti tuoj pat?

- Kuo greičiau, tuo geriau. Nugirdau, kad Džeraldas tau paliko pinigų, bet nežinau, ar pati nori juos naudoti. Čia jau tavo pasirinkimas, bet sėdėdama po mano stogu nedykaduoniausi. O kadangi jau šnekam apie darbą tai žinau vietą, kur galėtum save išbandyti.

Vyras žengė atgal prie durų, o aš sekiau paskui.

- Nesekiok manęs kaip pasimetęs šuo, palauk prie pikapo. Važiuosim į miestą.