Po saulėtos dienos Visada Ateina lietus.

-1-

  Ir vėl skaudu, ir vėl mano mintyse tik tu. Už lango, kaip ir tą dieną, lyja stambiais lašais. Užmerkiu akis, bandau pamiršt tikrovę. Kas gali būt skaudžiau, nei patapt niekuo. Tik egzistavimas, be jokių jausmų širdyje. Nebenoriu likti čia. Noriu ateit pas tave, bet kažkas man dar neleidžia.

 Nenoriai pasitraukęs nuo lango, priėjau prie sienos. Sienos, kuri buvo sukurta tik mūsų. Kiekviena nuotrauka, esanti ant jos, priverčia pasiilgt to vis labiau ir labiau. Atsargiai nuėmęs mudviejų paskutiniąją nuotrauką , švelniai perbraukiau ranka, nuvalydamas dulkes. Vis dar stengiuos nepalūžti. Kodėl taip sunku pamiršt ir gyvent toliau..?

- Am... Lukai?- nuo minčių atitraukė sesers balsas. Pažvelgiau į ją. – Mums laikas važiuoti.

- Taip, žinoma. Aš tuoj ateisiu. Palauk manęs mašinoje.

  Ji dar kartą su gailesčiu pažvelgė į mane ir išėjo. Pakabinęs nuotrauką atgal, paskutinį kartą apsidairiau ir išėjau iš kambario ir nieko nelaukęs greitai nuskubėjau prie automobilio. Įsėdau ir įjungęs šildymą atsisukau į seserį, kuri įdėmiai į mane žiūrėjo.

- Važiuojam?- nusišypsojęs paklausiau jos.

- Aha,- paprastai atsakė ji.

   Užvedęs automobilį, pajudėjau iš vietos. Kurį laiką jame buvo gan nejauki tyla. Aiškiai galėjau suprast, kad sesė dėl kažko nerimauja.

- Austėja, tau viskas gerai?

- Taip.. Nors ne,- ji pažvelgė į mane.- Galiu tau užduot klausimą? Bet tai bus susija su ja.

- Klausau.

- Kaip tu susipažinai su ja?

Staiga prieš akis atsiranda vaizdas, kuris regis buvo taip neseniai...

„ Sėdėjau ant suolelio, kiek tolėliau nuo naktinių žibintų. Nesuprantu, kodėl aš čia neateidavau anksčiau. Čia buvo taip gražu. Užsimerkęs atlošiau galvą žvelgiau į žvaigždes. Šaltas vėjas stingdė man veidą, kūną, nors atvirai, man tai patiko. Staiga šalia savęs pajaučiau kažką atsisėdant. Pažvelgęs į šoną įšvydau merginą. Sutrikau, bet ji atsisukus su šypsena ištarė:

- Atleisk, bet ši vietą mano mėgstamiausia. Čia gražu, tiesa?- pakėlė akis į dangų.

- Dabar jau ši vieta tapo ir mano mėgstamiausia,- nusišypsojau.

- Tik nesakyk, kad teks dalintis,- atsidusus nusijuokė mergina.

- Galbūt, bet nesijaudink mano kompaniją visiems patinka,- nusijuokiau taip pat.

- Kurgi ne.

- Taigi, aš Lukas,- atsisukęs į ją ištiesiau ranką.

- Justė,- meiliai nusišypsojus ją paspaudė.

  Toliau netarėme nei žodžio. Žvelgėme į dangų. Galėjau jausti, kaip mergina šypsosi. Pasijaučiau taip gerai. Taip gerai, kaip dar niekad neesu jautesis... „

- Žinai, Austėja... Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Nežinau, bet tą akimirką, kai ji atsisėdo prie manęs, pasijaučiau lyg šalia manęs atsirado tai ko visą gyvenimą ieškojau. Tą akimirką supratau, kad nenoriu jos palikt.

- Tai vis dėl tu neapsirikai.

- Man ji buvo viskas.