Tattoo (Lt)

Ch. 2 "Kažkas Neįprasto"

°°°Vis dar April p.o.v.°°°

Staiga pajaučiau šiltas, putlias lūpas ant savųjų. Pasimečiau. Teko atsakyti. Pasigirdo švilpimai, ir plojimai. Kai atsitraukėme, Liam pasižiūrėjo į mano akis.

°°°°Liam p.o.v.°°°°

Visą laiką žiūrėjau į April. Ji kitokia. Ji mane traukia. Ji nėra viena iš tų kekšių, kurios svilina mane žvilgsniais.

Išgirdau skatinamuosiu balsus.

-Pabučiuok! Pabučiuok! Pabučiuok! Pabučiuok! Pabučiuok!

April piktai pasižiūrėjo į kažkokią merginą, o aš pasinaudojau proga, ir uždėjau savo lūpas ant jos.

Ji atsakė! Ji tikrai atsakė! (Šitą rašydama, pamaniau, kad Liam tai mažas vaikas, kuriam kažkas davė saldainį..) Atsitraukus pasižiūrėjau į merginos akis. Šypsojausi.

Netikėtai jos antakiau susiraukė ir pajaučiau deginantį skausmą žando riboje.
Pasigirdo garsus aiktelėjimas.

-Už ką?!-užrėkiau.

-Už tą!-ji palietė savo lūpas ir išbėgo iš klasės.

Mokytoja pasižiūrėjo į mane piktu žvilgsniu.

-Mokykloje, o ypač per pamokas, tokiais dalykais užsiimti negalima. Neskaitei taisyklių?!-ji pakėlė balsą.

-Skaičiau!-pakėliau balsą.-Ir ta taisyklė buvo paminėta kiek kitaip! Leiskite prisiminti... 'Mokykloje negalima užsiimti imtimiais dalykai', tiesa?-pakausiau vis dar susinervinęs.

Mokytoja tiesiog stovėjo susiraukusi ir sukryžiavusi rankas ant krūtinės. Supratau, kad ji man nieko nepasakys, todėl tęsiau savo "Žalgirį".

-Tai va. O ta taisyklė parašyta 69 puslapyje!-užrėkiau.

Mokytoja išsižiojo. Visa kasė taip pat. Nekreipiau dėmesio. Pasiėmiau kuprinę ir ėjau ieškoti April.

°°°°April p.o.v.°°°°

Pagriebusi tašę išlėkiau iš pamokos. Bėgau į rūsį verkdama. Per ašaras nemačiau kelio. Tik išsiliejusį vaizdą. Tačiau kelią žinojau mintinai. Per savo žioplumą į kažką atsitrenkiau. Keldama galvą atsiprašinėjau. Kai pamačiau, į ką atsitrenkiau, nusišypsojau.

-Labas,-puoliau KAŽKAM į glėbį.

-Sveika, April.-pasisveikino vis dar kietu balsu.

-Bred... dar pyksti?-numykiau.

-Ne. Tačiau turiu tau kaiką pasakyti...-jo kietas balsas mane baugino, tačiau to nerodžiau.

-Sakyk.-nekantravau.

Verkiau nestipriai, todėl bent tušas nenubėgęs. Įsivaizduoju, kokia būtų gėda čia stovėti su nubėgusiu tušu. O dabar, Bred net nesužinos.

-Klausyk, April. Aš žinau, kad tu mane myli, ir visa kita, tačiau... aš nebenoriu su tavim būti... mums reikia skirtis...

-K-Ką?!-surikau.

-Atleisk, April...-numykė ir nuleido akis į mano krūtinę.

Užsidengiau ją, sukryžiuodama rankas.

-Ar bent pasakysi kodėl?-paklausiau.

Tvardžiau ašaras. Juk dar nežinau, dėl ko. Gal tai tik pokštas.

-Aš myliu kitą.

Va šitie žodžiai, davedė mane. Praradau savikontrolę. Mano kraujas užvirė, o akyse jau susikaupė ašaros. Skausmo ir pykčio ašaros.