Tyliai prisiglaudusi prie žemės stebėjau kaip stirna, tokia graži, lanksti ir laisva. Ji pasilenkė dar kartą ir nusiskynė žolės ir bematans surijo. Staiga mano akis patraukė sėlinanti vilkas. Greit pašokau ir mečiau akmenį į stirną taip ją išgasdindama, o pati vyjausi vilką kuris vijosi stirną. Nors jis buvo greitesnis, aš buvau protingesnė tad sutrumpinusi kelią jį kirtau ir iššokau tiesiai vilkui prieš nosį. Jis urgzdamas bandė mane peršokti, bet aš jį sučiupau ir abu nusiritome nuo kalno.
Mano rūbai apsidrąskė ir iš įdrėkstų vietų pasruvo kraujas. Vilkas šlūpčiodamas atsistojo ir inkšdamas pradėjo eiti. Aš pašokau ir nubėgau iki jo, bet jis pradėjo urgzti, loti ir net puolė mane. O aš nesitraukiau. Privalėjau jam padėti. Vis dėl to tai mano kaltė. Nusiplėšiau maikutės apačią ir atsargiai priėjusi bandžiau sustabdyti kraujavimą. Vilkas vis dar nenorėjo manęs prisileisti ir pradėjo kandžioti, bei draskyti mano rankos odą. Sukandau dantis ir toliau tvarkiau žaizdą. Kai surišau atsitraukiau ir pažvelgiau į savo ranką. Ji buvo pasruvusi krauju. O skausms nepakeliamas. Suklupau ir mano skruostais pasruvo ašaros. Negalėjau jų sustabdyti. Staiga man už nugaros kažkas subruzdėjo ir aš staigiai atsisukau. Šalia vilko stovėjo dvigubai didesnis, gauruotesnis ir stipresnis vilkas. Jis apžiūrėjo vilką ir palaižęs jo žaizdas jas užgydė. Tada jo akys sutiko manąsias, jis kaip mat susiraukė ir suurzgė, tada jo žvilksnis nukeliavo mano veidu žemyn iki kraujuotos ir žaizduotos rankos. Tada jis nustebo. Arba man pasirodė, nes jo veidas persimainė į bejausmį, koks buvo iš pat pradžių. Jis dar paskutinį kartą suurzgė ir pažvelgdamas vilkui į akis pasišalino.
Vilkas kuriam bandžiau padėti, nedrąsiai priartėjo, bet staiga išgirdęs traškėjimą pabėgo. Iš už krūmų iššoko triušis. Rimtai? Jis išsigando mažo triušiuko. Na bet nekaltinu jo.
Atsikėliau nuo žemės ir patraukiau link namų. Pagaliau priėjusi įėjau į namus. Mama iškart aiktelėjo ir pašoko iš savo vietos pamačiusi mano ranką.
- Kas tau atsitiko?
- Nieko. Tik užlkiuvau. Ir įsidrėskiau.
- Ir įdrėskimo žymės kažkaip atrodo kaip įkandimo,- priėjo tėtis,- Pamela. Ar it vėl turėjai reikalų su vilkais? Taigi žinai, kad negali prie jų artintis. Jie gali tave sudraskyti.
- Taip taip tėti. Aš žinau.
- Ir privalai treniruotis.
- Taip tėti,- pasiėmiau savo peilius bei lanką.
Jau norėjau eiti, bet buvau sustabdyta mamos balso.
-Pasiimti ir savo seserį. Jai praverstų pasitreniruoti taip pat. Vis dėl to praeitą savaitę jai sukako 15...,- ji susijaudino tad tėtis priėjęs paglostė jos pečius.
- Nesijaudinkit. Ji gana didelė. Nieko jai nenutiks.
- Žinau... bet Pamela, pasiimk ją kartu.
- Gerai mama,- atsisukau atgal ir surikau,- Odre! Einam!
Ji greitai nusileido žemyn ir pasekė man iš paskos. Ėjome miško pakraščiu iki treniruočių arėjos. Ji nedidelė, bet vis geriau nei nieko. Tėtis mus pradėjo treniruoti nuo pat vaikystės laikų. Visgi viskas nebuvo taip rimta kaip dabar. Tada buvo linksma. Ypač su Konoru... Aš jo taip pasiilgau... Atiduočiau viską, kad tik jis ir vėl būtų čia.
- Apie ką galvoji?,- mano mintis išsklaidė Odrė.
- Aš am... nieko.
- Tu ir vėl galvoji apie Konorą?
- Kaip tu...? Tu gal aiškeregė kokia?,- nusijuokiau.
- Ne, tiesiog nuspėju. Visgi gyvenu su tavim jau 15 metų,- nusijuokė.
