PERRIE POV
Įžengiau į būta atsidusdama, kaip pasakyti tai Zayn'ui?. Tai beprotybė. Įėjau į kambarį ir vietoj to, kad jį pamatyčiau linksma ir laiminga, jis buvo visai kitoks, buvo liūdnas ir grubus. Tokia Zayn dar nesu niekada mačius.
"Ei baby" Pamėginau atkreipti jo dėmėsi ir atsisėdau ant sofos.
"Ei Perrie" kodėl jis nenaudoja mano nick'am? "Hm, mes turime pasikalbėti"
"Apie ką?" Paklausiau su nerimu.
"Na, mes kaip ir du metai kartu." Jis paklausė manęs žiūrėdamas, ne į mane.
"Taip" Atsakiau, kaip jam ir pritardama.
"Na, tai buvo nuostabūs 2 metai kartu, bet manau, kad mes turėtume išsiskirti..." Aiktelėjau po jo žodžiu, tiesiog buvau šoke.
"Tu nori išsiskirti su manim, tiesa?" Ašaros pradėjo verstis ir riedėti mano veidu.
"Prašau, neverk" Zayn paėmė mano ranka į savo delną, aš daugiau nebegalėjau ir atsistojau.
"Aš maniau, kad tu mane mylėjai" Vis dar vergdama, pasakiau jam.
"Manau, kad tarp mūsų kibirkštis dingo. Mes galime būti..." Pertraukiau jį.
"Tu dar drįsti pasakyti, kad būtume draugais? Geriau išeik Zayn, nebenoriu daugiau tavęs matyti, niekada. Ašaros vis dar riedėjo mano veidu.
"Perrie prašau" Zayn atsistojo.
"Eik nebegrįš daugiau niekada." Girdžiu kaip Zayn atsidustą, kai eina ir uždaro duris. Parkritau ant kelių ir susiriečiau į kamuoliuką, toliau leidau ašaroms pasiglemši mane.
"Perrie, ką tu darai?" Pažiūrėjau ir pamačiau Jade prie durų.
"Jis išsiskyrė su manimi" Pasakiau vis dar vergdama.
"Ar tu jam pasakei? Prieš tai?" Jade prisėdo šalia manęs
"Ne, ir nemanau, kada nors sužinos. Viskas, ką jis turėtų žinoti, kad turiu šeimą, dabar"
