Little bit of love

1 dalis

Sveiki, mano vardas Cara. Man 17 metų. Gyvenu neturtingoj šeimoj, todėl dirbu kavinėj ir pati sau perku rūbus. Iš mano išvaizdos niekas nepasakytų, kad blogai gyvenu. Daugelis kaip tik mano, kad esu turtuolė, bet dėja - ne... Esu vienturtė, bet visą laiką norėjau brolio ar bent gero draugo. Kalbant apie draugus - jų taip pat neturiu... Mokykloj visi iš manęs tyčiojasi, kad dirbu, kad tėvai neturtingi, per prastai rengiuosi ir t.t... Na, viena gera žinia tik ta, kad į mokyklą atvažiuoja naujokas! Bet girdėjau, kad jis pažįsta Zayn, o tai reiškai, kad ir jis bus toks pats kaip ir Zayn... Nekenčiu žmonių kurie iš manęs tyčiojasi, bet ką jau padarysi...

Na, baikime šią nuobodžią temą ir pradėkime dieną mokykloje! Pirma pamoka dailė tai link jos ir patraukiau. Beeidama kaip visad girdėjau šaukiant vaikus:
"Eik į savo kavinę ir ten mokinkis"
"Smirdalių į čia nepriima"
"Persirenk, nes atrodai kaip kaimietė"
"Dink iš čia ŠIUKŠLE tu"

Na, bet tai dar niekis palyginus kaip praeitą savaitę visi mokyklos "kietuoliai" ir "kietuolės" apstojo mane ratu ir pradėjo tyčiotis, atėmė kuprinę ir spardė, lyg futbolo kamuolį, stumdė mane vieni tarp kitų... Aišku man liko ir kelios mėlynės nuo jų stumdimūsi, bet jau geriau melynės, o ne nuo peiliuko randai kiekvieną dieną. Kartą bandžiau atsikratyti to, bet nepavyko... Tik po pjaustymosi jaučiuosi geriau... Ir vėl nukrypau į kitą temą... Na kaip ir sakiau po visų tų "gražiųjų" žodžių nuėjau į dailės kabinetą. Atsisėdau į galinį suolą, kuris vienintelis buvo likęs tuščias. Dar kartą gavau nuo Zayn "gražųjį" žodelį į ausį:

-Ar maudeisi šiandien? Nes smirdi.- tarė ir nusijuokė ne tik jis bet ir visa jo "šutvė". Ughhh... Kaip aš jų nekenčiu!!! Norėčiau dabar užrėk ant jo ir trenkt antausį, bet žinau, kad geruoju nesibaigs, todėl tik nuleidau galvą ir ignoravau jo žodžius.

Pamoka praėjo labaaaaai lėtai, nes vis galvojau kaip atrodys naujokas ir kas jeigu jis irgi tyčiosis iš manęs? Net nenoriu apie tai manyti, paskui ir išsipildys...

Po pamokos nuėjau prie spintelės ir pasiėmiau matematikos vadovėlį. Eidama link kabineto keista, kad neišgirdau jokių pašaipų, bet ir gerai, nes man jų tikrai netrūksta.

Įžengiau pro kabineto duris ir kaip visad atsisėdau gale į atokiausią klasės suolą, nes čia jų labai daug. Pamoka buvo nuobodi. Iškart po skambučio susidėjau daiktus ir patraukiau į kitą kabinetą.

Taip ir praėjo diena mokykloje - tik slankiojau po kabinetus ir klausiausi pašaipų... Kai suskambo paskutinės pamokos skambutis, greit susikroviau daiktus ir patraukiau link spintelės. Staiga sustojau, nes prie jos pamačiau daug mokyklos "elito". Greit apsisukau ir pradėjau bėgt nuo jų, nes nenorėjau, kad pasikartotų praeitos savaitės įvykiai.

-Štai ji!- kažkas sušuko ir išgirdau kaip man už nugaros pradėjo bėgt mokiniai. Nuleidau galvą ir stengiausi bėgt iš visų jėgų. Bet staiga kažkas atidarė duris ir aš nė nespėjus sureaguot trenkiausi galva į tas prakeiktas duris! Pradėjau justi kaip aptemsta vaizdas ir man atrodo, kad aš praradau samonę...

Na, taip ir atsitiko... Atsikėliau ligoninės palatoj. Man baisiai skaudėjo galvą. Sunkiai pravėriau akis ir pamačiau... Zayn?! Ką jis čia veikia?!?! Per jį ir atsitrenkiau į tas prakeiktas duris!!! Ughhh...

Zayn sedėjo nuleidęs galvą, todėl nepastebėjo, kad aš atsikėlus. Staiga įėjo kažkoks vaikinukas, jis buvo rudais kaip šokolado garbanotais plaukais ir tarė:

-Štai imk.- ištiesė puodelį skaniai kvepiančios kavos.

-Dėkui.- dirbtinai nusišypsojo.

Man įdomu tik viena, kodėl jie čia ir kas tokio rimto įvyko?

-Ei, labas, Cara,- tarė nepažįstamasis. Pala, pala, iš kur jis žino mano vardą?- Kaip jautiesi? Ar jau geriau?- apipylė klausimais.

-Iš kur žinai mano vardą?- atsakiau klausiamai.

-Zayn sakė, beto aš esu Harry Styles.- ištiesė ranką, kad paspauščiau, o aš taip ir padariau. Tada meiliai nusišypsojo. Staiga atsistojo Zayn ir pradėjo eit link mūsų.

-A-a-a-aš labai atsiprašau,- sumikčiojo jis. Ar jis ką tik manęs atsiprašė?-Aš nemaniau, kad tu susižeisi, mes tik pajuokaut norėjom.

-Labai jau juokingi jūsų juokeliai...- tariau ir pajaučiau kaip per skruostą nubėga ašara išdavikė.

-Ei neverk, juk mes nenorėjom, kad taip atsitiktų...- vis dar teisinosi Zayn.

-Klausyk, kaltas esu aš, nes aš išeidinėjau iš pavaduotojos ir pajaučiau kaip tu atsitrenkei... Tai aš kaltas, atsiprašau.- bandė pateisinti Zayn.

-Ne, tu nekaltas, Zayn yra kaltas, nes per jo visas patyčiais aš bėgau ir tada...- nuriedėjo dar viena ašara.- Ir tada aš ligoninėj...

-Ei, aš nekaltas, kad tu žiopla ir nematai durų!- sušuko Zayn.

-Žinai ką? Tiesiog nešdinkis iš čia, vistiek neturi ką pasakyti!!! Ir iš vis ko čia atėjai?- piktai tariau.

-Nes mane privertė Harry, kad pažiūrėčiau ar tau viskas gerai, bet kaip matau smegenys nepasikeitė... Sutrikus kaip visada...- tai pasakęs išėjo ir trenkė palatos duris.

-Aš jį nušausiu!- supyko Harry ir greit taip pat išlekė. Likau viena palatoje, todėl nusivaliau ašaras ir radus ant spintelės savo sudužusį telefoną, pasiemiau ir paskambinau mamai.

(Pokalbis)

-Labas, mam.

-Eiiii, Cara, ar viskas gerai? Man skambino direktorius ir buvau užlėkus, bet darbas ir negalėjau užsibūt, o visur tave lydėjo du vaikinukai, tai paprašiau jų, kad pasirūpintų tavim šiandien. Ai, beto daktaras sakė, kad šiandien apie 18 val. paleis, tai jie sakė galės pavešt namo.

-Pala, čia tipo tie vaikinukai?

-Jo jo.

-Na ačiū, mam, bet aš ne mažas vaikas ir pati pareisiu.

-Aš viską susitariau, todėl, nes gryšiu vėlai, tai paprašiau, kad pabūtų ir iki vakaro.

-Mam!!!

-Ei, aš tik noriu, kad būtum saugi.

-O, iš kur žinai, kad su jais saugu?

-Cara, viskas ši tema baigta ir man reik dirbt... Iki.

-Ate...

Piktai tariau ir mama padėjo ragelį. Dar gražiau turėsiu būt su tais durneliai visą dieną!!!...

-Tuk, tuk,- kažkas pabeldė į palatos duris.-Galiu užeit?- pasigirdo Harry balsas.