Love Yourself |H.S| LTU

|Antra Dalis|

-Nagi Mia, privalai keltis, nes pavėluosi į mokyklą.-mama atsiduso. Staiga ji ranką uždėjo man ant skruosto ir pradėjo švelniai jį glostyti. Nenorėjau atmerkti akių, man tai patiko.

-Žinau, kad nemiegi.-ji sušnabždėjo, galėjau jausti, kad mama šypsosi. Plačiai atsimerkiau. Į mane žvelgė jos nuostabios akys. Ji atrodė laiminga. Man patikdavo stebėti kaip ji šypsosi. Mano mama buvo graži. Labai graži. Šyptelėjau. Ji lėtai atsistojo žengdama žingsnį atgal.

-Lauksiu virtuvėje.-tarė, ir išėjo iš kambario. Atsidusau, nenoriu į mokyklą. Tik ne į tą skylę. Pakilau iš lovos. Galva iš kart nukrypo į veidrodžio pusę, susiraukiau - šukių nebebuvo. Tai sutvarkyti turėjau pati.. Nuo rudo stalelio paėmiau plaukų šepetį kelis kartus juo perbraukiau per savo tamsius plaukus. Apsimoviau storą juodą megztinį ir juodus džinsus. Tai buvo mano stilius, ir man nelabai rūpėjo ar kitiems jis patinka ar ne. Išties patyčios buvo mano kasdienybė, bet tada pasirodė jis - Markas. Jis visada apgindavo mane. Bet aš jį nužudžiau.

Ranka pagriebiau kuprinę ir išėjau iš kambario. Lėtai nusileidau laiptais, pasukau virtuvės link. Čia sėdėjo mama. Vienoje jos rankoje buvo puodelis, kitoje - knyga. Ji labai mėgo skaityti - aš nekenčiau to. Dažnai galvodavau, kodėl mes tokios skirtingos, juk visgi aš jos dukra. Išties mes neturėjome panašumų. Nei charakterio, nei išvaizdos. Atsisėdau ant juodos kėdės. Mama nužvelgė mane ir atsiduso.

-Mia..-nutraukiau ją:

-Taip mama, žinau aš apsirengiau keistai?-tai nuskambėjo labiau kaip klausimas.

-Brangioji, turi nustoti šitaip elgtis. Kalbu apie viską, tu nenori su niekuo bendrauti, rengiesi kaip viena iš tų gyvenimo nekenčiančių žmonių o, tavo pažymiai.. Mia, privalai pradėti gyventi iš naujo, žinau, kad tau sunku, bet ar žadi amžinai tokia likti?-Ji nebuvo pikta, jos balsas buvo rūpestingas. Taip būtent tai - aš noriu ar nenoriu liksiu tokia. Nenoriu jos skaudinti, bet tai mano likimas.

-Kur dingo ta nuostabi, miela mergina?-tyliai pasakė. Nieko nesakiau. Ji mirė, kartu su juo. Mama atsiduso. Pajaučiau ašaras besikaupiančias akių kampučiuose.

-Atleisk,- ranka nusivaliau išriedėjusias ašaras.

-Šiandien išvažiuoju.-mama liūdnai pažvelgė į mane. Oh, ir vėl. Ji dažnai išvažiuoja, ir ilgai negrįžta.

-Oh,-tiek te ištariau.

-Tu nebūsi viena.-šyptelėjo.

-Ką?.-sumišus pažvelgiau į ją.

-Na, jau mokslo metų pradžia.-ji pažvelgė į mane tarsi klausdama ar tęsti. Linktelėjau.

-Mano labai geros draugės sūnus studijuos čia, Londone. Tad nusprendžiau, kad jis galėtų apsistoti pas mus, šiems mokslo metams. Vietos turime daug ir be to Harry labai mielas vaikinas.-ji kalbėjo tyliai. Apgalvojau kiekvieną jos žodį. Man turėjo rūpėti ši naujiena, bet taip nebuvo. Man nerūpėjo beveik viskas.

-Ah, aiškuu.-šyptelėjau ir pasiėmiau kuprinę. -Jau eisiu.-pakštelėjau jai į skruostą ir išėjau pro duris.