Angel ×Book 1× (H.S.)

Book 1/3

3 dalis

Dalinau savo gerumą kitiems, tačiau visada pamiršdavau save. Kai galiausiai atsirado tas, kuriam rūpėjau aš, likimas neleido mums būti kartu...

Apie pusvalandį pabuvę ligoninėje, grįžome į namus. Jie atrodė tušti ir tamsūs. Dėl to, kad viduje nedegė šviesos, galėjome suprasti, kad Scott dar negrįžo, kaip ir Bri.

- Nesuprantu, kur dingo tas vaikinas? - sunerimo tėvas.

- Tėve, jis tikriausiai su Gia ar draugais. Scott pilnametis ir jis tikrai nepražus. - raminau jį.

- Tai, kad jis pilnametis dar nereiškia, kad negaliu juo rūpintis. - atsakė.

- Aš neabejoju, kad jam viskas gerai. - šyptelėjau.

Tėvas atsiduso. Supratau, kad apie Bri geriau tuomet nieko ir nesakyti.

- Jau vėlu. - žvilgtelėjau į laikrodį ant savo riešo.

- Žinoma, eik pailsėti. Rytoj tau į mokyklą. - tarė.

- Labanaktis. - šyptelėjau ir nuėjau į savo kambarį.

Uždariau duris ir iš karto galvoje kilo sumaištis. Vis dar nežinau kaip Harry mane susiras. Hm... Ar turėčiau dėl to sunerimti?

Atidariau spintą, kuri buvo pripildyta įvairiausių rūbų. Kaip bebūtų keista, ji bent jau buvo tvarkinga.

Išsitraukiau kitus, šiltesnius drabužius ir greitai persirengiau. Kadangi lauke temo, oras - vėso. Laikas bėgo ir artėjo vidurnaktis, tad tiesiog laukiau kol pasirodys Styles.

Netrukus išgirdau tylų beldimą į mano kambario langą. Pažvelgiau į jo pusę ir priėjau arčiau. Kai pamačiau Harry, atidariau langą.

- Kaip sužinojai kur aš gyvenu? - iš karto paklausiau, vos jis priartėjo prie lango.

- Ar tai svarbu? - kilstelėjo antakį.

Lengvai papurčiau galvą, jam nusileisdama. Mano veide puikavosi šypsena, kaip ir Styles.

- Išlipsi pati ar tau padėti? - paklausė.

- Palauk minutėlę. - tariau ir apsisukau.

Priėjusi prie savo lovos, po antklode pakišau pagalvę. Tam atvejui, jei tėvas sugalvotų patikrinti ar miegu.

Tuomet grįžau prie lango. Išlipti nebuvo labai sunku, mat geriausias dalykas tas, kad mano kambarys pirmame aukšte.

Vos kojomis pasiekiau žemę, pasistiebusi, kiek pridariau langą iš lauko pusės. Atsisukau į Harry.

- Dar nepersigalvojai? - pasidomėjo.

- O turėčiau? - kilstelėjau antakį.

Vaikinas tik tyliai nusijuokė. Ir pamojo ranka, kad eičiau kartu su juo.

Kurį laiką ėjome vienas šalia kito, abu tylėjome. Keisčiausia tai, kad ši tyla nebuvo nejauki. Jaučiausi gerai būdama čia, su nepažįstamuoju. Tik galbūt šiek tiek nerimą kėlė tai, kad nežinojau kur mes einame.

- Ar ketini išsiduoti ir pasakyti kur keliaujame? - visgi paklausiau.

- Hm... Ne. - šyptelėjo.

- O dar ilgai eisime?

- Ne, jau netoli.

Dairiausi aplinkui. Ši vieta man nebuvo matyta. Juokinga, kad gyvendama šiame mieste septyniolika metų vis dar randu kažką, ko nemačiau. Tokia mintis sukėlė šypseną mano veide.