Bitter & Sassy // louis

Prologue ~ Breakup & Women

 

"Louis, reikia pasikalbėti," Eleanor pasakė po kiek laiko. Aš atvažiavau pasimatyti su ja, nes ji sakė kad turime rimtai pasikalbėti. Santykiai tarp mūsų buvo pasikeitę, aš jaučiau tai, ir dalis manęs bijojo išgirsti, tai ką ji nori pasakyti, bet kita dalis norėjo viską užbaigti visam laikui.

"Tu gali man sakyti viską," aš pasakiau imdamas jos ranką, bet ji patraukė ją toliau. Žinojau, kad tai nėra labai geras dalykas.

"Pirmiausia, aš noriu, kad žinotum, jog aš kovojau už mus, aš tikrai dariau viską kas geriausia, bet – bet tai yra daugiau už mane, Louis." Aš neatsakiau laukdamas kol ji tęs. "Pradžioje tai buvo tobula. Aš maniau, kad mes galėsime viską įveikti kartu, kad nebus nieko tarp mūsų. Aš maniau, kad mūsų meilė buvo tokia stipri, bet aš klydau."

Aš buvau sustingęs, bandžiau suprasti jos žodžius, bandžiau suprasti, ką ji bando tuo pasakyti.

" Atstumas yra didesnes už mus. Tavo pasaulis yra didesnis už mus. Aš pradėjau studijuoti ir supratau, kad niekas neturi tokios problemos. Visi kurie su kuo nors draugauja, neturi tokių problemų kaip mes. Jie gali būti kartu kiekvieną savaitgalį, kai aš tave matau kas tris mėnesius, jeigu man pasiseka."

"Bet tai buvo dėl to, nes vyko turas. Dabar mes čia ir-"

"Bet tada kitas turas ateis. Ir dar daug kitų. Dabar tu čia, bet nebūsi čia labai ilgai, ir aš vėl būsiu viena. Aš žinau kad tai skamba savanaudiškai ir lipniai, bet man reikia tavęs čia. Man reikia tavęs šalia, bet tu negali būti ir aš negaliu prašyti, kad paliktum savo gyvenimą ir būtum su manim," ji pasitraukė ir aš jaučiau kaip stoja mano širdis.

Aš norėjau pasakyti, kad ji klysta, kad taip nėra, bet negalėjau. Aš žinojau, kad ji sako tiesą, kad mūsų situacija iš ties yra tokia. Dabar aš čia, būsiu čia dar keletą mėnesių, bet po to išvyksiu vėl. Ten visada reikia kažkur vykti, aplankyti skirtingas šalis. Mano gyvenimas yra ant ratų, o jos čia, Mančesteryje.

"Aš sutikau kai ką, Louis. Ne! Aš neišdaviau tavęs, nieko tarp mūsų nebuvo. Nežiūrėk į mane taip. Aš sutikau jį kai pradėjau mokytis. Mes pasirinkę tą patį dalyka, todėl kartais mokomės kartu. Prieš kelis mėnesius jis man pasakė, kad nori būti daugiau nei draugais, bet aš pasakiau, kad aš su tavimi, bet tada jis paklausė, kur tu buvai, ir tuo metu aš supratau visa tai. Kai jis pasakė, kad jis bus su manimi, tikrai su manimi, aš supratau, kaip man to reikia, Louis," ji pažiūrėjo į mane, ir aš supratau, kad ir jai nėra lengva, bet ji pasiryžusi tai padaryti. Aš nežinojau kaip jaustis, ką sakyti. Aš užšalęs. "Man reikia ir aš noriu kažko, ko tu negali suteikti man, bet jis gali."

Aš lėtai kvėpavau, stengdamasis nusiraminti, bet norėjimas kažką daryti yra blogas vistiek. To negali būti, aš netikiu tuo. Bet jos akys nemeluoja, ji yra rami, ir laukia kol atsakysiu ką nors. Bet ką aš galiu sakyti? Kaip man atsakyti į tai? Ko ji laukia? Mano palaiminimo, eiti ir laimingai gyventi su tuo kitu vyruku? Aš negaliu šypsotis ir pasakyti jai kad suprantu tai, aš negaliu paleisti jos taip. Kaip ji gali tai daryti su mumis?

"Tu skiriesi su manim, taigi gali eiti ir būti su tuo kitu vaikinu." Aš pareiškiau, ne klausimu, ir ji pažiūrėjo kitur, nesididžiuodama tuo ką ji daro.

"Aš darau tai, kas man atrodo geriausia," ji sumurmėjo, ir aš staiga atsitojau, pavartydamas akis į jos žodžius.

"Žinoma, išskirti mus yra geriausia. Eiti lengviausiu keliu yra geriausia. Oh, žinoma! Kodėl aš negaliu taip!?" Aš paklausiau, neslėpdamas savo sarkazmo. "Ko tu nori iš manęs, El? Kad būčiau laimingas, jog pagaliau radai vaikiną, kuris nesakys visų savo problemų kaip aš? Ką gi, atsiprašau, kad nuvilsiu, bet negaliu būti laimingas už tave!"

"Louis, prašau. Mes neturime baigti visko taip," ji pradėjo, bet aš nusijuokiau. "Mes galime likti draugais."

"Draugais?" atkartojau ją, vis dar juokdamasis. "Tu tikrai manai, kad mes galime būti draugais? Ir kaip, uh? Aš nebūsiu čia, tai kaip mes būsime draugais?"

"Tai kas kita, Lou. Tu rimtai nori būti įstrigęs tokiuose santykiuose?"

"Įstrigęs!?" Aš verkiau, mano nuotaika norėjo, kad pykčiau ant jos. " Šitaip tu matai tai? Aš myliu tave, aš tikrai noriu būti su tavim, bet tu jautiesi įstrigusi? Smagu žinoti!" Aš perbraukiau rankomis per veidą, bandydamas nusiraminti, bet tai buvo per sunku.

Aš įskaudintas, nuliūdęs, susimastęs, supykęs, beviltiškas, sužlugdytas. Manyje dabar tiek daug dalykų, kurie skandina mane.

"Aš nemyliu tavęs taip kaip ankščiau, Louis. Aš bandžiau, aš prisiekiu bandžiau, bet aš negaliu išlaikyti savo jausmų. Tu nebuvai čia, ir Eric buvo ir aš – aš tiesiog nustojau mylėti tave."

Eric. Tai štai jo vardas. Štai vardas vaikino, kuris atėmė mano merginą.

"Jeigu taip, aš nepriversiu tavęs daryti kažko, ko tu negali. Eik ir būk laiminga su Eric," aš jaučiau kartumą savo liežuvyje, kai sakiau jo vardą.

"Prašau Louis. Aš tikrai manau, kad mes galime būti draugais. Po visko, ką turėjome, mes negalime baigti taip. Prašau," ji norėjo paimti mano ranką, bet aš ją pastūmiau ir paėjau atgal. "Mes galėsime nueiti į Starbucks laikas nuo laiko, tu galėsi man pasakyti viską apie turą ir kaip laikaisi. Aš tikra, kad tai yra geriau ir tau. Mums abiems viskas bus gerai."

"Draugai," aš nusijuokiau, atsukdamas jai nugarą. "Žinoma, Eleanor. Turėk gyvenimą, kokio nori, aš pasistengsiu su savimi. Iki."

Aš nelaukiau jos atsakymo, palikau jos butą, gniauždamas savo kumščius ir kovodamas su noru ką nors sugriauti. Eleanor ką tik paliko mane. Aš maniau kad rūpiu jai, bet ji nustojo mylėti mane seniai. Ji rado kažką geriau. Ji sudaužė mano širdį taip, tik su keletu paprastų žodžių.

Aš nemyliu tavęs taip kaip ankščiau. Ne, ji nedaro to, nes ji myli Eric dabar.

Visos moterys vienodos. Aš nesuprantu, kodėl man rūpi. Jos daro, kad patikėtum jog ji myli tave, jog kovotų dėl tavęs, bet tada ji palieka tave iš kart, kai tik randa kažką geriau.

Bet tai gerai. Man nereikia merginos; man nereikia meilės. Man geriau be jos. Aš turiu viską ko man tikrai reikia: darbą, kurį myliu ir savo draugus.

Užsikrušk Eleanor, užsikruškit visos merginos. Man nereikia nė vienos iš jūsų.